Kryžiaus kelias „Eime!”

VIEŠPATS dar nepradėjo savo kruvinos Kančios. JIS dar yra Gerasis Ganytojas. JIS rūpinasi savaisiais. Nė vienas JAM nėra per menkas. „Ir jeigu tu toli pabėgsi, AŠ eisiu tavęs ieškoti. Ir jeigu tu giliai įkrisi, AŠ tave ištrauksiu. Ir jeigu tavo nuodėmės būtų raudonos kaip purpuras, AŠ jas vėl išbalinsiu. Ir jei tavo širdį suspaudė sielvartas, AŠ tave pašauksiu – ir tavo širdis šokinės, nes ji priklauso MAN”.

Pirmoji stotis:

VIEŠPATS stovi tarp mūsų. JIS lūkuriuodamas žvelgia į tave, tik į tave vieną.

JIS taria: „Eime!” Ir tu pakyli. Nesidairyk! Nesakyk: „Aš pirma dar turiu šį bei tą užbaigti. Tai neatidėlio-tina ir svarbu!” Tuomet būsi JO nevertas. Tu turi priimti tą „Eime!” tarsi kelionpinigius. Tu turi eiti su tuo „Eime” lyg su piligrimo lazda. Apsispręsk! Tai tavo pirmoji stotis.

Antroji stotis:

VIEŠPATS laukia. Nesigręžiok atgal, JIS nori, kad žiūrėtum tiktai į JĮ, kad JIS įsirėžtų tavo širdyje. Nes ateis laikai, kai tu savo kelyje JO nematysi. Tai bus tavo išmėginimas – nematydamas JO, jausi, net neabejodamas tvirtai laikysiesi savo: JIS mane pašaukė. JIS pasakė: „Eime!”

Trečioji stotis:

VIEŠPATS vis dar matosi. Priimk JĮ ir Jo kvietimą į savo širdį kaip šviesą. Neleisk tai šviesai užgesti. Per kiekvienas šventąsias Mišias ir šventąją Komuniją ši šviesa stiprės. Ir štai! Ateina dar vienas žmogus su žiburiu „Eime!”, o po to dar vienas. Kaip puiku! Dabar jau rasime kelią. Be abejo, vienas stipresnis už kitą. Bet kiekvienas tegul pasitikrina pats save. Vieną DIEVAS gali pašaukti į vienatvę, kitą į misijas, trečią tarnauti į ordiną. Melskis, kad DIEVAS tave apšviestų! Melskis, o tavo angelas padės tau, kad, pridėjęs ranką prie arklo, nebesižvalgytum atgal ir būtum vertas VIEŠPATIES!

Ketvirtoji stotis:

„Argi tu neturi Mano Motinos, Mano pašauktasis? Žiūrėk, ji jau stovi  t a v o  kelyje. Pavesk savuosius jos Motiniškai Širdžiai. Nė viena motina taip nepaguos kaip MARIJA, jei tau reikia išsiskirti su jais. Nes AŠ noriu tavęs vieno, su niekuo nesusisaisčiusio. Tavo auka taps malone taviesiems. Prašyk Mano Motiną  t v i r t y b ė s, jog liktum ištikimas Mano kvietimui, kad niekuomet nepadėtum į šalį piligrimo lazdos su žiburiu „Eime” ir niekada neleistum užgesti savo širdyje šviesai!”

Penktoji stotis:

Kokia malonė turėti šitokią Dangiškąją Motiną, kuri nė vieno neapleidžia! Prie jos kojų tu paduosi saviškiams ranką atsisveikindamas. Motina juos priglobs po savo apsiaustu.

Ir tu nueisi neatsigręždamas.

Šeštoji stotis:

           Tavo širdis dar žaizdota. Bet kvietimas „Eime!” yra to vertas. Tave priima nauja draugija. Ir iš pradžių tau nejauku, nes esi svetimas. Bet tu gavai naują tėvą, nuostabų draugą – šios draugijos šventąjį. Kasdien vis iš naujo žvelk į jį. Tu rasi liepsnojančią širdį, kurios karštis pasieks tavo širdį ir ją uždegs. Taip, jis privers užsiliepsnoti ir tavo širdį! Nes DIEVO meilė uždega žmogaus širdį tokiu mastu, kokio didumo buvo auka. Kas nepajėgia sudėti aukos, to meilė yra kaip kibirkštėlė, užgęstanti per artimiausią išmėginimų vėtrą. O tu turi degti, šviesti! Tu privalai tapti „Eime!” vėliavnešiu!

Septintoji stotis:

Dabar nueita taip toli, kad VIEŠPATS pirmąkart pasislepia. Atrodo, lyg būtum praradęs žiburį „Eime!” Abejonės demonas neduoda ramybės: „Ar tu nesi klaidingame kelyje? Juk viskas ne taip, kaip įsivaizdavai. Svetur galėtum daug daugiau apaštalauti.”

Tvirtai laikyk, pašauktasis, savo lazdą! Nepastatyk jos į kampą. Neužmiršk DIEVO kvietimo „Eime!” tiesos ir tikrovės.

Net jeigu tu nejauti DIEVO, vis tiek šaukis savo tėviško draugo, šventojo! Juk ir jam teko brautis per tamsą, tačiau jis tapo šventuoju! DIEVAS nori tave vesti tuo pačiu keliu, kad  t a i p  p a t  būtum šventasis. Šventaisiais negimstama, jie išauklėjami.

Tu neši DIEVĄ savyje, kad ir kaip tamsu aplinkui būtų, tu neši šviesą. DIEVAS pasislepia iš meilės, kad tavo ištikimybės išmėginimas šviestų visiems angelams. Tu ištversi!

Aštuntoji stotis:

Jei nelabasis sykį pasėjo žmogaus galvoje nerimo, abejonės, bejėgiškumo kirminą, tai jis vis krebždės.

           Bet pasvarstyk: DIEVAS tai leido, kad būtum nuskaistintas. Kiek kartų lydomas auksas, kol tampa visiškai grynas! DIEVAS tavęs neapleidžia, JO ištikimybė yra dieviška. Ir tavo angelas pamoko tave, kaip gydytis:  n u o l a n k u m u . Būk drąsus, narsusis kovotojau! Nuolankumas neįmanomas be drąsos. Meilės aukos nesudedamos be drąsos. T e n, kur tau liepia stoti nuolankumas, į paskutinę, sunkiausią, mažai mėgiamą vietą,  t e n  tekyla tavo Sanctus, Gloria, Laudate Dominum* kaip ugnies stulpas į dangų ir visos abejonės išsisklaidys it rūkas. Tu pajusi: č i a  aš tampu šventuoju.

Devintoji stotis:

Kasdieninis kryžiaus kelias vis statesnis. Gali apimti širdgėla: tu sulauki neteisingo nuosprendžio, perkėlimo. Taip! Taip, mano DIEVE! Kad tik aš įrodyčiau savo meilę TAU! Aš tylėsiu, kaip TU tylėjai! Aš netgi mintyse nesmerksiu ir neteisiu, kad TU, mano DIEVE, taip pat manęs neteistum. Pasaulyje man nebėra svetimos žemės, nes TU kiekviename tabernakulyje esi mano tėvynė. Spaudimas sukelia pasipriešinimą, tad aš noriu skausmą paversti džiaugsmu. Dėl TAVĘS džiaugiuosi viskuo, kas nepastebima, maža, ir stengiuosi visus pradžiuginti, pasinaudodamas  T a v o  išradinga meile, kurią kasdien girdžiu: „Eime!”

Dešimtoji stotis:

Dešimtoji stotis skamba paprastai: meilė, šventa meilė! DIEVAS tau ją siūlo kasdien, kiekvieną tylią valandą prieš tabernakulį. Kiekvienąkart, sužadinus meilės gailestį, JIS Pats apdovanoja tave nauja, stipria meile. Užsidenk akis, kad nebenukryptum nei į kairę, nei į dešinę, ir matysi prieš save tiktai VIEŠPATĮ. Per VIEŠPATĮ tu gali lengvai žvelgti į visą pasaulį. Tu žiūri Jo akimis. Tu girdi Jo ausimis. Tu jauti Jo Širdimi. Koks platus ir turtingas tavo gyvenimas, nors iš šalies to nesimato! Jis turi amžiną vertę!

Vienuoliktoji stotis:

            VIEŠPATS yra pasakęs: „Kas nori būti mano mokiniu, tepasiima savo kryžių ir teseka MANE”. Ar tai nereiškia: „Eime!” VIEŠPATS nesako: „Kas MANE seks, to gyvenimas bus ilgas, turtingas ir pilnas garbės”. JIS, iš meilės nešdamas kryžių, išdalina Pats save. Ir tai, ką JIS kitados pasakė savo mokiniams, tinka taip pat dabar. Taip toli siekia JO meilė. Jis reikalauja iš tavęs tokios pat meilės, ištikimybės ir drąsos, nešant kryžių, kaip iš savo Motinos, artimiausių apaštalų ir šventųjų. Svarbu ne tai, ką darai, bet kaip dirbi savo darbą: ar iš meilės, ar iš įpročio, murmėdamas ar su džiaugsmu, nes tik tai sudaro amžinąją vertę. Iš meilės mokinio privalai tapti DIEVO meilės mokytoju.

Dvyliktoji stotis:

Dvyliktoji stotis visada reiškia pergalę ir užbaigimą. Vienas DIEVAS težino, kur JIS tave nuves, kaip ilgai turėsi JĮ sekti ir kas yra tavo talentas, kurį gausi JAM atiduoti. Bet kada nors tu džiūgaudamas stovėsi prie tikslo! Tu pasiėmei žiburį „Eime!” su piligrimo lazda. Ir šviesa tavo širdyje niekuomet neužges. Paklausyk, kaip gieda audringai džiūgaudami angelai: Šlovinkite VIEŠPATĮ, garbinkite JĮ, dangau ir žeme!

Štai pašauktasis!

2016 m. piligriminio žygio į Šiluvą akimirkos…