VIEŠPATIES  KANČIOS  SEKMADIENIS

 V E R B O S

2019 m. balandžio 14 d.

Šv. Mišios aukojamos sekmadienio tvarka

 9.00, 10.30 ir 12.00 val.

Verbos bus šventinamos prieš kiekvienas Šv. Mišias.

Prieš Sumos Šv. Mišių procesija.

Verbų sekmadienį prasideda Didžioji savaitė, kurios paskutinėmis dienomis – ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus Kančią, mirtį ir Prisikėlimą. O šiandien, Verbų sekmadienį, kartu su maldininkų minia, Jėzus įžengia į Jeruzalę, kur švęs Perėjimo šventės – Paschos – vakarienę.

      Verta prisiminti, jog paskutiniame šios piligrimystės etape, šalia Jericho, jis pagydė neregį Bartimiejų, kuris kreipėsi į Jėzų kaip į Dovydo Sūnų, prašydamas pasigailėti. Praregėjęs ir išvydės šviesą, jis su dėkingumu prisijungia prie keliaujančių maldininkų ir nuseka paskui Jėzų, kad dalyvautų su juo didžiajame išganymo slėpinyje (Mk 10, 46–52).

 Atstumas tarp  Jericho  ir  Jeruzalės  –  32 km.  Kelias pamažu kyla aukštyn, nes Jerichas yra 244 m. žemiau jūros lygio, o Jeruzalė  – 762 m. virš jūros lygio. Tačiau šis išorinis kelias visų pirmiausia yra vidinės egzistencijos kelio sekant Kristų įvaizdis: pakilimas į tikrąją buvimo žmogumi aukštumą.

Žinia, žmogus gali pasirinkti patogų kelią ir išvengti bet kokio triūso. Jis gali taip pat leistis žemyn, nugrimzti į melo ir vulgarumo pelkyną. Jėzus eina pirma mūsų, kopia į kalną. Jis mus veda į tai, kas yra didinga ir gražu, veda į tyro ir gaivaus oro aukštumas: į gyvenimą pagal tiesą; į drąsą, neleidžiančią susigūžti vyraujančių nuomonių šurmulyje; į kantrumą, pakeliantį ir palaikantį kitą; į atsakomybę dėl kenčiančių ir apleistųjų; į ištikimybę kitam, net jei dėl to tenka pakovoti su savimi; į meilę, kuri yra Dievas.

  Kai prie Jeruzalės vartų Jėzus užsėda ant asilaičio, kuris, priešingai karo žirgui, yra taikos ir ramybės simbolis, maldininkai spontaniškai išreiškia džiugų tikrumą, kad būtent jis ir yra Dovydo Sūnus, ateinąs Viešpaties vardu ir atnešąs Dievo buvimą tarp jų: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“ (Mk 11, 9–10).

       Iš tiesų Bažnyčia kiekvieną kartą Eucharistijos liturgijoje pasitinka ir sveikina šiuo žodžiu Tą, kuris kukliu duonos ir vyno pavidalu vėl iš naujo ateina pas mus ir drauge lieka Tuo, kuris turi ateiti.

  Jėzus kartu su keliaujančia Izraelio tauta kopia į Jeruzalę, vadinasi, jis eina švęsti Paschos: Izraelio išlaisvinimo atminimo, sykiu visada primenančio galutinio išlaisvinimo, kurį Dievas suteiks, viltį. Jėzus keliauja į šią šventę suvokdamas, kad jis pats yra Avinėlis, kuriame išsipildys tai, ką Išėjimo knyga sako: avinėlis be trūkumo, patinėlis, kuris papjaunamas sambrėškio metu stebint visai Izraelio bendrijai, kaip amžinas įsakas (Iš 12, 5–6. 14).

  Ir pagaliau Jėzus supranta, kad jo gyvenimas žengs toliau, nesibaigs su kryžiumi. Jis žino, kad jo gyvenimas pasieks Dievo sostą bei savo kūne jis sutaikins Dievą ir žmogų. Jis žino, kad jo prikeltas kūnas taps Naujosios Sandoros atnaša ir naująja Šventykla; kad aplink jį iš gausybės angelų ir šventųjų susiburs naujoji Jeruzalė, kuri yra danguje, tačiau taip pat jau ir žemėje, nes savo kančia jis atvėrė uždangą, skyrusią dangų ir žemę. 

      Vadinasi, jo kelias driekiasi anapus Jeruzalės šventyklos kalno, iki paties Dievo aukštumų. Tai ir yra didysis kopimas, tikrasis žmogaus tikslas, į kurį jis visus mus kviečia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

      Iš tiesų pasiekti gyvenimo viršūnę – tapti panašiems į Dievo Sūnų ir įžengti į dangiškąją Jeruzalę – ne žmogaus jėgoms. Kaip kalnuose alpinistas kabinasi į bendrą virvę ir išsaugo bendrystės atsakomybę su kitais alpinistais, taip ir tikintysis, laikydamasis Dievo žodžio ir vienybės su Bažnyčia, yra traukiamas ir palaikomas Kristaus  ir  pasieks dangiškąją tėvynę.

       Dėkokime Jėzui, nes šią savaitę jis mums dovanos pačią brangiausią dovaną: savo gyvybę, savo kūną ir kraują, savo meilę. Į šią didžiąją dovaną ir mes turime deramai atsiliepti. Turime dovanoti save pačius, savo laiką, maldą, bendrystę su Kristumi, kuris už mus kentėjo, mirė ir prisikėlė.

       Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.