…Labai reikšmingas Kristaus ir Jo mokinių pokalbis prieš duonos padauginimą.

      „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto“,- siūlo Išganytojui apaštalai. „Jūs duokite jiems valgyti“,- nuskamba Kristaus atsakymas.

      Žmogus visuomet yra linkęs atsisakyti atsakomybės, jis nenusiteikęs pakelti viso pasaulio problemų, todėl Viešpaties žodžiai apie išalkusius žmones nėra labai maloniai priimami.

      Iš tiesų gi krikščionis yra atsakingas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį, arba, konkrečiai, už tą pasaulio dalelę, kurią gali pasiekti.

      Priimti Eucharistiją – tai reiškia ne vien tik priimti Kristaus Kūną, bet priimti žmones: jų lūkesčius, poreikius, jų problemas ir dramas. Nepakanka vien tik susitikti su Kristumi, bet priimti pasaulį, už kurį Jis kentėjo ir atidavė patį save.

       Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės procesija turi dvejopą reikšmę.

       Iš vienos pusės ji simbolizuoja mūsų, keliautojų, neturinčių čia, Žemėje, pastovios tėvynės, kelionę į Tėvo namus. Tai, kad joje nešamas Švenčiausiasis Sakramentas, aiškiai paliudija, kad Eucharistinio Kristaus buvimas yra mūsų jėga ir gyvybę teikiantis maistas, be kurio mūsų dvasinės jėgos labai greitai nusilptų. Iš tiesų, žmogus, nejaučiantis Eucharistijos poreikio, labai greitai praranda ir savo gyvenimo tikslo suvokimą.

Kita vertus, tą dieną procesija paprastai pasuka miestų ir kaimų gatvėmis, eina per namus ir aikštes. Tai reiškia, jog pats Kristus eina ten, kur žmogus gyvena, darbuojasi, myli, kenčia, viliasi. Taip pabrėžiamas ir Eucharistijos būtinumas mūsų kasdienybei.

        Apie aukštus tikslus ir galutinį likimą paprastai susimąstome gana retokai. Dažniausiai manome, jog svarbiausia išgyventi šią akimirką. Tai teisinga, tačiau drauge labai svarbu, kaip tas akimirkas išgyvename.

Visos dekoracijos, papuošimai, procesijos vėliavos ir gėlių puokštės – tai tam tikras pasikeitimas mūsų kasdienybėje, išreiškiantis pasikeitimą, kurio reikėtų krikščioniškoje bendruomenėje, besimaitinančioje Eucharistine Duona. Patys paprasčiausi dalykai jau nebėra tokie pat, nes juos palietė meilės galybė.

        Kartais pagalvoju, jog pats atsakingiausias Mišių momentas yra kunigo atsisveikinimas su tikinčiaisiais: „Telydi jus Viešpaties malonė“. Paprasti žodžiai, bet juose slypi didžiulė prasmė. Mes sakome, jog Mišios baigėsi… Tai netiesa, nes tuo atsisveikinimu viskas tik prasideda. Mišios nesibaigia niekuomet, kaip niekuomet nesibaigia Kristaus auka už visą pasaulį, ir kunigo tariami žodžiai visiškai nereiškia: „Šaunuoliai, atlikote savo, kaip pavyzdingų krikščionių, pareigą ir dabar galite pailsėti“. Kur kas teisingiau juos būtų suvokti taip: „Atėjo jūsų valanda. Pasistiprinote dvasiniu maistu, o dabar parodykite, ką galite duoti kitiems“.

        Mišios pasibaigia tik kaip liturginis veiksmas, tačiau Kristaus buvimas ir auka tęsiasi kasdienybėje… mūsų buvimo dėka.

        Baigiasi apeigos, visi padaro kryžiaus ženklą ir eina durų link… Eina, nešdami pasauliui tai, ką yra gavę: tikėjimą, meilę, džiaugsmą, sugebėjimą atleisti. O svarbiausia: žinome, jog pats Kristus yra su mumis.

 

ŠVENČIAUSIOJO KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO

IŠKILMĖS

DEVINTINĖS

 

,,Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

 

2021 m. birželio 6 d., Sekmadienis
Šv. Mišios aukojamos 9.00 ir 10.30 val. (Suma)
Prieš Šv. Mišias laiminami tėvai ir šventinami žolynai.

 

Po Sumos Šv. Mišių išstatomas Švč. Sakramentas ir
daroma Devintinių procesija.
Po Devintinių procesijos teikiamas palaiminimas su Švč. Sakramentu.

 

       ŠVČ. KRISTAUS  KŪNO IR KRAUJO ŠVENTĖ iškilmingai švenčiama sekmadienį po Švč. Trejybės.  Ji dar vadinama Devintinėmis, t. y. devintoji diena po Sekminių, arba Dievo Kūno šventė. Religinė šventės dalis yra skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta XIII a.); rengiamos iškilmingos procesijos; šventinami žolynai, vainikai, beržų šakos – jie vadinti „Devintinio žolelėmis“ ir naudojami visokiai apsaugai.