Vainikėlis („Karunka“)

JEI MARIJĄ MYLIME TIKRAI, * josios atminimą gerbkim kaip vaikai, * prisiminkim Motinos skausmus, * žvelkim į šventuosius jos Širdies džiaugsmus.
2. Pirmas peilis smigo jai giliai * ir nekaltą Širdį žeidė sopuliai, * kai pamatė Jėzų suimtą * ir teisman tą tamsią naktį vedamą.
3. Antras peilis vėrė skaudžiai ją, * kai regėjo Sūnų žiauriai plakamą; * trečias – kai vainiką dėjo jam * ir galva jo sviro sopuly skaudžiam.
4. Ketvirtasis skausmas Širdyje, * kai sutiko Jėzų kryžiaus kelyje. * Penktas – kai jį kalė vinimis, * kai tekėjo šventas kraujas srovėmis.
5. O šeštasis buvo toks skaudus, * kai ant kryžiaus mirė mylimas Sūnus, * kai užgeso žvilgsnis jo meilus * ir nutilo balsas Atpirkėjo mūs.
6. Septintasis skausmas jos Širdy, * kai žaizdas ji matė Jėzaus iš arti, * nuimtą nuo kryžiaus glausdama, * ašarom graudžiausiom kūną plaudama.
7. Iškankintas Jėzus mirė jau, * bet Marijos Širdžiai buvo dar skaudžiau: * ji visa paskendo liūdesy, * nusileido saulė Motinos Širdy.
8. Bet varge šiam, tarp baisių skausmų, * Marija turėjo ir šviesių dienų: * džiaugės viltim jos gera Širdis, * kad mirtimi Jėzus žmones išganys.
9. Pirmas buvo džiaugsmo spindulys, * kai dangaus aplankė ją pasiuntinys. * Antras – kai Elzbietą lankė ji, * trečias – kai suskambo jos giesmė džiugi.
10. Ketvirtasis džiaugsmas toks skaidrus – * gimė jau tvartely dieviškas Sūnus. * Penktas – dėl Išminčių iš Rytų, * šeštas – kai atrado jį tarp daktarų.
11. Septintasis džiaugsmas – tai dangus, * kur ją vainikavo mylimas Sūnus * Karaliene žemės ir dangaus; * ten jos didis džiaugsmas niekad nesiliaus.
12. Motinėle, meldžiame karštai, * mūsų neužmirški, kai varge matai. * Melski Sūnų nuolatos už mus, * kad pašvęstų mūsų džiaugsmą ir skausmus.
13. Ko mums trūksta, visada matyk, * o skaistyklos sielas kančiose lankyk. * Melsk stiprybės mums vargus iškęst * ir dangaus linksmybę taip kaip Tu surast.

IMPRIMATUR. + Arkivysk. A. J. Bačkis.
Plg. Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 582-603.

2023 m. rugsėjo 15 d., penktadienis

Šv. Mišios  aukojamos 10.00 val.

Liturginis minėjimas

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA SOPULINGOJI

Minėjimo ištakos – viduramžiais išplitęs Mater dolorosa kultas.                                                                                           1724 m. Benediktas XIII visoje Bažnyčioje įvedė Septynių Marijos Skausmų šventę. Ji buvo švenčiama penktadienį prieš Verbų sekmadienį, Servitų ordinas panašią šventę turėjo trečiąjį rugsėjo sekmadienį. Ją Pijus VII (miręs 1823 m.) įvedė atsidėkodamas už sugrįžimą iš Napoleono nelaisvės ir 1814 m. įsakė švęsti visoje Katalikų Bažnyčioje.

Švč. Mergelė Marija Sopulingoji, stovėdama prie Jėzaus kryžiaus, intymiai ir ištikimai prisijungė prie išganingos Sūnaus kančios ir tapo naująja Ieva. Kaip pirmoji moteris savo neklusnumu žmoniją pasmerkė mirčiai, taip ši nuostabiu klusnumu padėjo savo dieviškajam Sūnui mums grąžinti laimingo amžinojo gyvenimo galimybę.