ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS

DEVINTINĖS

IŠKILMĖ

 

2024 m. birželio 2 d.

IX EILINIO LAIKO SEKMADIENIS

Šv. Mišios Aukojamos 9.00 val. ir 10.30 val. (Suma)

Šventinami žolynai, vainikai, beržų šakelės – jie vadinami „Devintinių žolelėmis“ ir

naudojami visokiai apsaugai.

Po Sumos Šv. Mišių išstatomas Švč. Sakramentas ir daroma Devintinių procesija.

Po Devintinių procesijos palaiminimas Švč. Sakramentu.

Šios dienos apmąstymą galime pradėti nuo amžinų priekaištų krikščionims. Jie kartojami jau eilę metų ir, tikriausiai, bus kartojami ir tuomet, kai mūsų jau nebebus šioje žemėje.

Iš tiesų, kodėl, nežiūrint, kad krikščionys tiek kartų priima Komuniją, jų gyvenime išlieka tie patys trūkumai ir praktiškai niekas nesikeičia? Kodėl, nežiūrint mūsų bendro dalyvavimo eucharistinėje aukoje Sekmadieniais, mūsų parapijų bendruomenės vis tebėra tokios sustingusios, kodėl jose neįvyksta nieko reikšmingo? Kodėl diena, kuomet artinamės prie Eucharistijos, niekuo nesiskiria nuo kitų dienų, užpildytų įvairias asmeniniais rūpesčiais?

Klausimai atrodo, pakankamai svarbūs, tačiau daugelis juos būtų linkę palikti be konkretaus atsakymo. Tokių priekaištų išklausoma nuleidus galvą ir patylėjus.

Vis tiktai, ryžčiausi sakyti, jog vis tiktai mūsų santykis su Eucharistijoje esančiu Jėzumi yra kažkoks neatbaigtas, mes vis dar kažko nesupratome, todėl vertėtų apmąstyti žodžius, kuriuos Viešpats panaudojo, pasilikdamas su mumis Švenčiausiajame Sakramente.

Visų pirma tai žodis „atiduodamas“, kurį Išganytojas pavartojo, kalbėdamas apie savo Kūną.. Šis žodis yra svetimas mūsų kultūrai ir mentalitetui, kuriam svarbesni  priešingi dalykai: pasisavinti, pasaugoti, pasilaikyti, sukaupti, turėti, administruoti. Esame pripratę prie apskaičiavimų, matavimų ir atsargumo, todėl mums dažnai nesuvokiama Eucharistijos logika, kuomet Dievas atiduoda save patį.

Šis savęs atidavimas glaudžiai susijęs su kitais Jėzaus žodžiais, kuomet Jis įspėja mokinius: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ Šis posakis mums primena pasiaukojimą, visa tai, ką dėl mūsų padarė Jėzus, o mes tik esame kviečiami pasinaudoti ta nepaprasta dovana. Kita jo prasmė – tai būsimasis pasaulis, kupinas gyvybės ir Dievo malonės, kurį privalome sukurti mes patys. Dalyvavimas Eucharistijoje – tai ėjimas į pasaulį su atvira širdimi, kuomet kiekvienas turi savo vietą ir kiekvienas rūpinasi savo artimu.

Vis tiktai šiandien būtina prisiminti dar vieną Švenčiausiojo Sakramento ypatybę. Nors teologai ir pastebi, kad pagrindinis Jėzaus pasilikimo Eucharistijoje tikslas – būti žmogaus sielos maistu, o iškilmingas garbinimas yra tik papildomas dalykas, nes didžiausią garbę Dievui atiduodame, tinkamai naudodamiesi Jo malonės vaisiais, tačiau ryžčiausi tvirtinti, kad dabartiniais laikais tokio malonės panaudojimo ir trūksta.

Svarbiausia yra ne iškilmingas Švenčiausiojo Sakramento išstatymas monstrancijoje, bet tikinčiųjų, dalyvaujančių Eucharistijoje, sugebėjimas parodyti save. Priimti Kristų į savo širdį – reiškia priimti įsipareigojimą parodyti Jį pasauliui, pasirodant, kaip taikos, teisingumo, broliškumo, pasidalijimo vienas su kitu bendruomenei.

Deja, mes labiau esame linkę slėptis, neišeiti į viešumą, tuo būdu nuslėpdami ir Eucharistiją, kurioje dalyvaujame. Kartais atrodo, kad atsakę „Amen“ į kunigo paliudijimą „Kristaus Kūnas“ ir užčiaupę burną, daugiau niekuo nesirūpiname ir net nemėginame suprasti, kas atsitiko su ta dangaus Duona, ką ji pakeitė mumyse.

Šiandien procesijos išeina į miestų gatves, tačiau Viešpačiui dar labiau svarbios kitos procesijos – be baldakimo, be skambučių ir smilkalų – kuomet žmonės, priėmę Jį į savo širdį, Jį neša parodyti pasauliui.

 

REKVIZITAI:

 

KURŠĖNŲ ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO PARAPIJA

Įmonės kodas: 190768627

Vydūno g. 2, LT-81183, Kuršėnai, Šiaulių raj.

KLEBONIJA, PARAPIJOS RAŠTINĖ

Dambrausko g. 5, LT-81184, Kuršėnai, Šiaulių raj.

Tel.: 8 41 581539

El. paštas: www.kursenuparapija.lt