ŠV. AGOTA, MERGELĖ KANKINĖ

2017 m. vasario 5 d. (Sekmadienis)

Šv. Agotos, mergelės, kankinės liturginė šventė katalikų ir stačiatikių bažnyčiose yra vasario 5 d. Tai Si­ci­li­jos, ypač Ka­ta­ni­jos, gy­ven­to­jų šven­to­ji. Jie ją va­di­na sau­go­to­ja nuo karš­tos ir grės­min­go srau­to ug­ni­kal­nio la­vos, ku­ri pe­ri­odiš­kai iš­si­ver­žia iš vi­sai ne­to­li mies­to stūk­san­čios Et­nos, ku­rios kon­tū­rai aiš­kiai įsi­rė­žę žyd­ra­me dan­gu­je. Šio var­do ji iš tie­sų nu­si­pel­nė: pa­sa­ko­ja­ma, kad pra­ėjus ly­giai me­tams po jos mir­ties, mi­rė kan­ki­na­ma, maždaug 250 me­tais, Ka­ta­ni­jos mies­tui, ku­ria­me, ma­no­ma, šven­to­ji gi­mė, ki­lo grės­mė stai­giai išsi­veržus ug­ni­kal­niui. Siau­bo ap­im­ti gy­ven­to­jai ėmė šauk­tis jau­no­sios kan­ki­nės už­ta­ri­mo, kad mies­tas bū­tų ap­sau­go­tas nuo be­veik ti­kė­ti­no bai­saus su­nai­ki­ni­mo. Šven­to­ji iš­klau­sė mal­da­vi­mus, ir kait­ri, vi­sa de­gi­nan­ti la­va, tar­si kaž­kie­no pa­lie­pi­mu, su­sto­jo prie mies­to sie­nų. Nuo to lai­ko Si­ci­li­jos gy­ven­to­jai šv. Ago­tos šau­kia­si kas­kart, kai ug­ni­kal­nis pa­bun­da ir sa­vo ug­nies gai­va­lu ima kel­ti grės­mę mies­tui.

Ki­lu­sią iš kil­min­gos ir tur­tin­gos šei­mos Ago­tą ke­lis kar­tus pra­šė te­kė­ti kon­su­las Kvin­cia­nas, pa­go­nis, su­si­ža­vė­jęs ja dėl jos gro­žio. Ta­čiau ji tvir­tai at­si­sa­ky­da­vo te­kė­ti, jos nuo­mo­nės ne­pa­dė­jo pa­keis­ti nei įka­li­ni­mas, nei pa­tys žiau­riau­si kan­ki­ni­mai, ku­rių ėmė­si dėl jos nuo­la­ti­nio at­si­sa­ky­mo įšir­dęs kon­su­las. Kvin­cia­no šir­dy­je mei­lė vir­to ak­la ne­apy­kan­ta, to­dėl jis Ago­tą pa­že­mi­no pri­vers­da­mas tar­nau­ti pa­go­nių dei­vei Ves­tai, nes ti­kė­jo­si, kad ji at­si­sa­kys krikš­čio­ny­bės. Kaip pa­sa­ko­ja­ma, jis kurs­tė ją nu­si­dė­ti, pa­lie­pęs už­da­ry­ti vie­no­je ka­me­ro­je su są­va­dau­to­ja. Ta­čiau vi­si mė­gi­ni­mai bu­vo be­vai­siai, nes Ago­ta, ti­kė­ji­mo su­stip­rin­ta, vi­sus kan­ki­ni­mus ištver­da­vo ir ste­buk­lin­gai nuo jų ne­nu­ken­tė­da­vo. Ga­liau­siai at­stum­ta­sis ger­bė­jas lie­pė Ago­tą nu­žu­dy­ti, ir ji, šauk­da­ma­si Die­vo, mi­rė de­gi­na­ma ant lė­tos kait­rios ug­nies. Bū­tent dėl šios jos žiau­rios ago­ni­jos žmo­nės ėmė šauk­tis jos už­ta­ri­mo dėl ug­nin­gos la­vos.

V am­žiu­je po­pie­žius Si­ma­chas de­di­ka­vo jai ba­zi­li­ką Api­jaus ke­ly­je, o jos var­do, įtrauk­to į Šv. Mi­šių ka­no­ną, dar ir šian­dien šau­kia­si Pa­ler­mo ir Ka­ta­ni­jos mies­tų, ku­rie var­žo­si dėl tei­sės bū­ti Ago­tos gim­tuo­ju mies­tu, gy­ven­to­jai.

Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui, saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną, drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas, kišenėje įdėtas gabalėlis saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos gabalėlį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duonos vežiojasi savo automobilyje, o turistas įsimeta į kelioninį krepšį, kad nelaimės kelyje aplenktų. Sugrįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.

Šv. Mišios aukojamos sekmadienio tvarka:
9.00, 10.30 ir 12.00 val.

Šv. Mišių metų bus šventinama duona ir vanduo.