LITURGINIŲ METŲ KALENDORIUS

2018 LITURGINIŲ  METŲ  KALENDORIUS

 

Nuo tos valandos, kai Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), Dievas įėjo į pasaulio ir žmogaus kūrybą ir savaip buvo susietas su laiku. Krikščionių religija yra istorinė religija, paremta faktais, turėjusiais laiką ir vietą istorijoje. Kristus yra istorinė asmenybė, jo darbai taip pat istoriniai. Bažnyčios uždavinys – palaikyti tikinčiųjų širdyse gyvas Kristaus gyvenimo paslaptis. Liturginiai metai neturi aiškios pradžios. Nuo XIII-XIV a. bažnytinių liturginių metų pradžia laikomas Adventas.
Liturginiai metai yra mokykla, nušviečianti vieną tikėjimo tiesą po kitos ir viską sukoncentruojanti į Jėzų Kristų. Visos šventės yra Viešpaties šventės, todėl ir liturginiai metai yra Viešpaties metai. Liturginiai metai – dorinimo mokykla Kristaus, jo Motinos, šventųjų pavyzdžiais. Liturginiai metai skatina švelniai, bet tvirtai gyventi įžvalgia ir auka paremta meile, primena, kad turime būti nusiteikę atgailai ir su viltimi priimti šio gyvenimo sunkumus. Liturginiai metai dažniausiai prasideda žiemos pradžioje atpirkimo laukimo minėjimu – iš vakaro pirmuoju Advento sekmadieniu, kuris būna tarp lapkričio 27 d. ir gruodžio 3 d.
Viešpaties metai dalijami į du ciklus: kalėdinį ir velykinį, tačiau svarbiausios yra Velykų šventės. Iš Velykų tridienio (Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo slėpinio), tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Liturginiai metai įvairiais būdais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tačiau abejos šventės tiek Kalėdų, tiek Velykų turi paruošiamąjį laikotarpį: Adventą ir Gavėnią, o po švenčių eina pratęsimo laikas: Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Savaitės neįeinančios į šiuos du laikotarpius yra vadinamos liturginių metų eilinėmis savaitėmis, jų yra 34. Liturginiai metai susideda iš 52 savaičių.
Kalėdiniame cikle pasirengimas yra Adventas. Jį sudaro keturios savaitės nuo pirmo Advento sekmadienio iki Kūčių dienos. Kalėdiniame cikle šventimas yra Kalėdų laikas. Jo trukmė yra nuo Kalėdų iki sekmadienio po Trijų Karalių iškilmės. Kalėdinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo pirmo sekmadienio po Trijų Karalių ir tęsiasi iki Užgavėnių.
Velykiniame cikle pasirengimas yra Gavėnia. Gavėnia turi keturiasdešimt dienų. Ji prasideda Pelenų diena ir tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio. Velykiniame cikle šventimas yra Velykų laikas. Velykų laikas trunka penkiasdešimt dienų. Jis prasideda nuo Velyknakčio ir tęsiasi iki Sekminių. Velykinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo Sekminių vakaro ir tęsiasi iki šeštadienio prieš pirmąjį Advento sekmadienį.
Pasirengimo metu bažnytinių drabužių spalva – violetinė, šventimo – balta, pratesimo – žalia. Liturginė diena – natūrali para, pašvęsta liturginiais veiksmais, ypač Eucharistine Auka ir viešąja Bažnyčios malda (liturginėmis Valandomis).

 

LITURGINIAI METAI YRA TRAKŲ DIEVO MOTINOS,

LIETUVOS GLOBĖJOS METAI

LITURGINIS KALENDORIUS

2018 metai

NAUJIEJI METAI – Sausio 1 d.
ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA.

KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) – Sausio 7 d.

KRISTAUS KRIKŠTAS – Sausio 8 d.

KRISTAUS PAAUKOJIMAS (GRABNYČIOS) – Vasario 2 d.

PELENŲ TREČIADIENIS – Vasario 14 d.

Nuo vasario 14 d. prasideda GAVĖNIA

VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS – Kovo 25 d.

VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS (VELYKOS) – Balandžio 1 – 2 d.

KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) – Gegužės 13 d.

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) – Gegužės 20 d.

ŠVČ. TREJYBĖ – Gegužės 27d.

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) – Birželio 3 d.

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS – Birželio 8 d.

KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) – Lapkričio 25 d.

Nuo gruodžio 2 d. prasideda ADVENTAS

KUČIOS – Gruodžio 24 d. (Pirmadienis)

ŠV. KALĖDOS – Gruodžio 25 – 26 d.

ŠVENTOJI ŠEIMA – Gruodžio 30 d.

VAKARE ŠV. MIŠIOMIS UŽBAIGIAMI SENUOSIUS METUS
GIEDUODAMI PADĖKOS HIMNĄ

,,Tave, DIEVE, garbinam…“.

 

 

Spalvų simbolika jau buvo žinoma Egipto ir judėjų kulte. Kultui skirtų dra­bužių išskirtinumui pažymėti jau Senajame Testamente buvo nustatytos šios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai purpurinė, šviesiai rausva ir skaisčiai balta. Šis spalvų ketver­tukas buvo naudojamas tiek šventyklos pastato viduje, tiek vyriausiojo kunigo ir kitų kunigų apeigų drabužiams. Bet Seno­jo Testamento spalvų kanonas neturėjo le­miamos reikšmės krikščioniškų liturginių drabužių spalvų taisyklėms, net konkrečių spalvų simbolikai.

Senojo Testamento apeigų drabužiams buvo vienodai naudojamos visos keturios spalvos, o krikščionys darė tarp jų skirtu­mą ir išskyrė jų tarpusavio konkurencijos taisykles, atsižvelgdami į apeigų temą bei progą.

Liturginių spalvų taisyklės buvo nu­statytos jau krikščionybės pradžioje. Rytų Bažnyčioje jau tuo metu buvo galima pa­stebėti išskirtinį požiūrį į baltą spalvą, kuri buvo naudojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigoms. Klemensas Aleksandrietis (miręs apie 215 metus) tikinčiuosius įspėjo dėl spalvotų drabužių dėvėjimo, teik­damas: „Žmonėms, kurie viduje yra balti ir nesutepti, pritinka nešioti baltus ir papras­tus drabužius. Anot Apreiškimo pagal Jo­ną, tokiais drabužiais buvo apsivilkęs ir pats Viešpats“.

Balta spalva yra išskirtinė ir svarbiausia iš visų litur­ginių spalvų. Pirmieji liturginių spalvų nau­dojimo papročių aprašymai aptinkami ga­na vėlai – tik IX amžiuje. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiu­je, kai įsivyravo simbolių naudojimas litur­gijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas pri­klauso nuo kiekvienai spalvai būdingo cha­rakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.

Popiežius Inocentas III (+1216) savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo Romos Bažnyčios spalvas. Šio veikalo pla­tinimas lėmė liturginių spalvų taisyklių išplitimą visuotinėje Bažnyčioje. Inocen­tas III nurodė penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Ta­čiau šis spalvų penketukas visuotinai bu­vo įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė ir jų konkretų naudojimą.

Balta spalva, pasak Inocento III, pri­mena Viešpaties Apsireiškimo dienos nuo­stabių žvaigždžių spindesį, Jėzaus ir Jo mo­tinos Marijos tyrumą. Didįjį ketvirtadienį naudojama balta spalva, kadangi tą dieną pašventinti aliejai skirti sielos pašventini­mui, o kojų plovimo scenos atpasakojimas Evangelijoje primena sielos apvalymą. Per Velykas ši spalva primena mums baltai ap­sirengusius angelus prie Viešpaties kapo, per Šeštines – dangaus debesis, kurie paslėpė Viešpatį, bei du angelus, kurie pa­sirodė po įžengimo į dangų. Kaip nekaltu­mo bei tyrumo simbolis ir dangiškos garbės ženklas balta spalva naudojama švč. Mer­gelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Jono Krikštytojo gi­mimo dieną balta spalva primena, jog Jo­nas nors ir buvo pradėtas su nuodėme, tačiau jau motinos įsčiose tapo šventu. Pa­sak Inocento III, bažnyčios konsekracijos bei pašventinimo metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė. 

Raudona spalva, teigia Inocentas III, naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies (raudonos) pavidalu, kuri nusileido ant apaštalų. Taip pat ir kankinės mergelės šventės metu naudojama ne bal­ta (kuri reikštų nekaltybę), bet raudona spalva. Inocentas III teigia, kad kankinystė labiau vertintina, nes Šv. Rašte užrašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). 

Žalia spalva, pasak Inocento III, įvar­dijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei šven­tiško, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šio­kiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius, atgailos laikotarpį (adventą ir gavėnią) ir Velykų laikotarpį. 

Juoda spalva išreiškia liūdesio ir atgai­los charakterį, todėl ji seniau buvo naudo­jama advento ir gavėnios metu, Nekaltų vaikelių išžudymo dieną ir gedulingose pa­maldose. Nors po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ji nėra uždrausta, tač­iau jos naudojimas labai apibrėžtas: at­sižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tač­iau kur galimybės leidžia, ją visuomet pa­vaduoja violetinė spalva. 

Violetinė spalva Inocentui III atrodė kaip šalutinė arba juodą papildanti spalva. Pasak Durando, violetinė spalva, kuri yra „išblyškusi ir tarsi pilkoka“, primena, kad per griežtą atgailą ir apsimarinimą mūsų kūnai tarsi išblykšta. Todėl ši spalva ypač tinkama atgailos dienoms. 

Auksinė spalva yra ypatingai iškilmin­ga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti.

 

 

 

 

2017 LITURGINIŲ  METŲ  KALENDORIUS

 

Nuo tos valandos, kai Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), Dievas įėjo į pasaulio ir žmogaus kūrybą ir savaip buvo susietas su laiku. Krikščionių religija yra istorinė religija, paremta faktais, turėjusiais laiką ir vietą istorijoje. Kristus yra istorinė asmenybė, jo darbai taip pat istoriniai. Bažnyčios uždavinys – palaikyti tikinčiųjų širdyse gyvas Kristaus gyvenimo paslaptis. Liturginiai metai neturi aiškios pradžios. Nuo XIII-XIV a. bažnytinių liturginių metų pradžia laikomas Adventas.
Liturginiai metai yra mokykla, nušviečianti vieną tikėjimo tiesą po kitos ir viską sukoncentruojanti į Jėzų Kristų. Visos šventės yra Viešpaties šventės, todėl ir liturginiai metai yra Viešpaties metai. Liturginiai metai – dorinimo mokykla Kristaus, jo Motinos, šventųjų pavyzdžiais. Liturginiai metai skatina švelniai, bet tvirtai gyventi įžvalgia ir auka paremta meile, primena, kad turime būti nusiteikę atgailai ir su viltimi priimti šio gyvenimo sunkumus. Liturginiai metai dažniausiai prasideda žiemos pradžioje atpirkimo laukimo minėjimu –  iš vakaro pirmuoju Advento sekmadieniu, kuris būna tarp lapkričio 27 d. ir gruodžio 3 d. 

Viešpaties metai dalijami į du ciklus: kalėdinį ir velykinį, tačiau svarbiausios yra Velykų šventės. Iš Velykų tridienio (Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo slėpinio), tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Liturginiai metai įvairiais būdais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tačiau abejos šventės tiek Kalėdų, tiek Velykų turi paruošiamąjį laikotarpį: Adventą ir Gavėnią, o po švenčių eina pratęsimo laikas: Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Savaitės neįeinančios į šiuos du laikotarpius yra vadinamos liturginių metų eilinėmis savaitėmis, jų yra 34. Liturginiai metai susideda iš 52 savaičių.

Kalėdiniame cikle pasirengimas yra Adventas. Jį sudaro keturios savaitės nuo pirmo Advento sekmadienio iki Kūčių dienos. Kalėdiniame cikle šventimas yra Kalėdų laikas. Jo trukmė yra nuo Kalėdų iki sekmadienio po Trijų Karalių iškilmės. Kalėdinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo pirmo sekmadienio po Trijų Karalių ir tęsiasi iki Užgavėnių.
Velykiniame cikle pasirengimas yra Gavėnia. Gavėnia turi keturiasdešimt dienų. Ji prasideda Pelenų diena ir tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio. Velykiniame cikle šventimas yra Velykų laikas. Velykų laikas trunka penkiasdešimt dienų. Jis prasideda nuo Velyknakčio ir tęsiasi iki Sekminių. Velykinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo Sekminių vakaro ir tęsiasi iki šeštadienio prieš pirmąjį Advento sekmadienį.
Pasirengimo metu bažnytinių drabužių spalva – violetinė, šventimo – balta, pratesimo – žalia. Liturginė diena – natūrali para, pašvęsta liturginiais veiksmais, ypač Eucharistine Auka ir viešąja Bažnyčios malda (liturginėmis Valandomis).

 

Šaltiniai: kun. Gintautas Jankauskas; A. Kajacko „Bažnyčia liturgijoje 

 

 

 

LITURGINIAI METAI YRA VIEŠPATIES METAI

LITURGINIS KALENDORIUS
2017 metai

NAUJIEJI METAI   –  Sausio 1 d.
ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA.
***
KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) – Sausio 8 d.
***
KRISTAUS KRIKŠTAS  –  Sausio 9 d.
***
PELENŲ TREČIADIENIS  –  Kovo 1 d.
***
Nuo Kovo 2 d. prasideda GAVĖNIA
***
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS  –  Balandžio 9 d.
***
VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS (VELYKOS)  –  Balandžio 16 d.
***
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS)  –  Gegužės 28 d.
***
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)  –  Birželio 4 d.
***
ŠVČ. TREJYBĖ  –  Birželio 11 d.
***
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)  –  Birželio 18 d.
***
ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS  –  Birželio 23 d.
***
KRISTUS KARALIUS  –  Lapkričio 26 d.
***
Nuo gruodžio 3 d. prasideda ADVENTAS
***
KUČIOS  –  Gruodžio 24 d.
***
ŠV. KALĖDOS  –  Gruodžio 25 – 26 d.
***
ŠVENTOJI ŠEIMA  –  Gruodžio 30 d.
***
VAKARE ŠV. MIŠIOMIS UŽBAIGIAMI SENUOSIUS METUS
 GIEDUODAMI PADĖKOS HIMNĄ
,,Tave, DIEVE, garbinam…“.
***

 

 

Spalvų simbolika jau buvo žinoma Egipto ir judėjų kulte. Kultui skirtų dra­bužių išskirtinumui pažymėti jau Senajame Testamente buvo nustatytos šios spalvos: tamsiai mėlyna, tamsiai purpurinė, šviesiai rausva ir skaisčiai balta. Šis spalvų ketver­tukas buvo naudojamas tiek šventyklos pastato viduje, tiek vyriausiojo kunigo ir kitų kunigų apeigų drabužiams. Bet Seno­jo Testamento spalvų kanonas neturėjo le­miamos reikšmės kriščioniškų liturginių drabužių spalvų taisyklėms, net konkrečių spalvų simbolikai.

Senojo Testamento apeigų drabužiams buvo vienodai naudojamos visos keturios spalvos, o krikščionys darė tarp jų skirtu­mą ir išskyrė jų tarpusavio konkurencijos taisykles, atsižvelgdami į apeigų temą bei progą.

Liturginių spalvų taisyklės buvo nu­statytos jau krikščionybės pradžioje. Rytų Bažnyčioje jau tuo metu buvo galima pa­stebėti išskirtinį požiūrį į baltą spalvą, kuri buvo naudojama tiek kasdieniniame gyvenime, tiek apeigoms. Klemensas Aleksandrietis (miręs apie 215 metus) tikinčiuosius įspėjo dėl spalvotų drabužių dėvėjimo, teik­damas: „Žmonėms, kurie viduje esti balti ir nesutepti, pritinka nešioti baltus ir papras­tus drabužius. Anot Apreiškimo pagal Jo­ną, tokiais drabužiais buvo apsivilkęs ir pats Viešpats“.

Iki karolingų laikotarpio balta spalva buvo išskirtinė ir svarbiausia iš visų litur­ginių spalvų. Pirmieji liturginių spalvų nau­dojimo papročių aprašymai aptinkami ga­na vėlai – tik IX amžiuje. Liturginių spalvų reikšmė galutinai susiformavo XII amžiu­je, kai įsivyravo simbolių naudojimas litur­gijoje. Spalvų parinkimas ir naudojimas pri­klauso nuo kiekvienai spalvai būdingo cha­rakterio ir jų dvasinio poveikio įvairiose bažnytinėse šventėse.

Popiežius Inocentas III (+1216) savo šešių knygų veikale aprašė ir komentavo Romos Bažnyčios spalvas. Šio veikalo pla­tinimas lėmė liturginių spalvų taisyklių išplitimą visuotinėje Bažnyčioje. Inocen­tas III nurodė penkias liturgines spalvas: baltą, raudoną, žalią, juodą ir violetinę. Ta­čiau šis spalvų penketukas visuotinai bu­vo įsakytas tik popiežiaus Pijaus V, kuris apibrėžė ir jų konkretų naudojimą.

Balta spalva, pasak Inocento III, pri­mena Viešpaties Apsireiškimo dienos nuo­stabių žvaigždžių spindesį, Jėzaus ir Jo mo­tinos Marijos tyrumą. Didįjį ketvirtadienį naudojama balta spalva, kadangi tą dieną pašventinti aliejai skirti sielos pašventini­mui, o kojų plovimo scenos atpasakojimas Evangelijoje primena sielos apvalymą. Per Velykas ši spalva primena mums baltai ap­sirengusius angelus prie Viešpaties kapo, per Šeštines – dangaus debesis, kurie paslėpė Viešpatį, bei du angelus, kurie pa­sirodė po įžengimo į dangų. Kaip nekaltu­mo bei tyrumo simbolis ir dangiškos garbės ženklas balta spalva naudojama švč. Mer­gelės Marijos ir angelų švenčių dienomis, taip pat išpažinėjų, mergelių ir kitų šventųjų (ne kankinių) garbei. Jono Krikštytojo gi­mimo dieną balta spalva primena, jog Jo­nas nors ir buvo pradėtas su nuodėme, tačiau jau motinos įsčiose tapo šventu. Pa­sak Inocento III, bažnyčios konsekracijos bei pašventinimo metu balta spalva reiškia, kad Bažnyčia yra tyriausioji Dievo Sūnaus Sužadėtinė.

 

Raudona spalva, teigia Inocentas III, naudojama apaštalų ir kankinių šventėse, nes jie praliejo savo kraują už Kristų. Per Sekmines ši spalva simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies (raudonos) pavidalu, kuri nusileido ant apaštalų. Taip pat ir kankinės mergelės šventės metu naudojama ne bal­ta (kuri reikštų nekaltybę), bet raudona spalva. Inocentas III teigia, kad kankinystė labiau vertintina, nes Šv. Rašte užrašyta: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).

 

Žalia spalva, pasak Inocento III, įvar­dijama kaip tarpinė spalva, todėl ji tinkama tokioms dienoms, kurios neturi nei šven­tiško, nei atgailos bei liūdesio charakterio – visiems eiliniams sekmadieniams bei šio­kiadieniams, išskyrus švenčių aštuondienius, atgailos laikotarpį (adventą ir gavėnią) ir Velykų laikotarpį.

 

Juoda spalva išreiškia liūdesio ir atgai­los charakterį, todėl ji seniau buvo naudo­jama advento ir gavėnios metu, Nekaltų vaikelių išžudymo dieną ir gedulingose pa­maldose. Nors po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ji nėra uždrausta, tač­iau jos naudojimas labai apibrėžtas: at­sižvelgiant į vietos papročius, ją galima naudoti tik gedulingose pamaldose. Tač­iau kur galimybės leidžia, ją visuomet pa­vaduoja violetinė spalva.

 

Violetinė spalva Inocentui III atrodė kaip šalutinė arba juodą papildanti spalva. Pasak Durando, violetinė spalva, kuri yra „išblyškusi ir tarsi pilkoka“, primena, kad per griežtą atgailą ir apsimarinimą mūsų kūnai tarsi išblykšta. Todėl ši spalva ypač tinkama atgailos dienoms.

 

Auksinė spalva yra ypatingai iškilmin­ga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti.

 

s. Loreta Ilekytė

Šis tekstas yra paimtas iš Vievio šv. Onos parapijos puslapio. Kopijuojant šį tekstą būtina nurodyti kaip šaltinį „Vievio šv. Onos parapija“ su nuoroda: http://www.vievioparapija.eu/baznycia/liturgines-spalvos#.WICrV1wTa6g

 

 

REKVIZITAI:

 

KURŠĖNŲ ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO PARAPIJA

Įmonės kodas: 190768627

Vydūno g. 2, LT-81183, Kuršėnai, Šiaulių raj.

KLEBONIJA, PARAPIJOS RAŠTINĖ

Dambrausko g. 5, LT-81184, Kuršėnai, Šiaulių raj.

Tel.: 8 41 581539

El. paštas: www.kursenuparapija.lt