LITURGINIŲ METŲ KALENDORIUS 2021 – 2022

„MANO VIEŠPATS IR MANO DIEVAS!“

 

       Viešpats ateina į mūsų gyvenimą, ten, kur mus pašaukė gyvenimo kelionei. Patikėkite gyvenimą Dievui. Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsivertų ir gautų nuodėmių atleidimą. Atleidimas reiškia, kad galime būti tikri, jog niekas nėra galutinai pražuvę. Tai gyvenimo triumfas, pažadas, uždegantis abejingas širdis, niekuomet neatšaukiamas bendrystės pasiūlymas.

       Ne tik apaštalai, bet ir mes visi, girdėdami visa tai, suprantame, kad Kristus nėra miražas. Jis yra apsivilkęs mūsų žmogyste, Jis yra mūsų dienų gyvybė, Jis yra pasaulio pavasaris. Jo rankos išskėstos kiekvienam iš mūsų, kad galėtume Jį paliesti, leistumės paliečiami Jo meilės ir taip savo viltį paverstume meile.

 

„O Jėzau, atiduodu save Tau, pasirūpink manimi.”

LITURGINIŲ METŲ KALENDORIUS 

                                                      

Nuo tos valandos, kai Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), Dievas įėjo į pasaulio ir žmogaus kūrybą ir savaip buvo susietas su laiku. Krikščionių religija yra istorinė religija, paremta faktais, turėjusiais laiką ir vietą istorijoje. Kristus yra istorinė asmenybė, jo darbai taip pat istoriniai. Bažnyčios uždavinys – palaikyti tikinčiųjų širdyse gyvas Kristaus gyvenimo paslaptis. Liturginiai metai neturi aiškios pradžios. Nuo XIII-XIV a. bažnytinių liturginių metų pradžia laikomas Adventas.

Liturginiai metai yra mokykla, nušviečianti vieną tikėjimo tiesą po kitos ir viską sukoncentruojanti į Jėzų Kristų. Visos šventės yra Viešpaties šventės, todėl ir liturginiai metai yra Viešpaties metai. Liturginiai metai – dorinimo mokykla Kristaus, jo Motinos, šventųjų pavyzdžiais. Liturginiai metai skatina švelniai, bet tvirtai gyventi įžvalgia ir auka paremta meile, primena, kad turime būti nusiteikę atgailai ir su viltimi priimti šio gyvenimo sunkumus. Liturginiai metai dažniausiai prasideda žiemos pradžioje atpirkimo laukimo minėjimu –  iš vakaro pirmuoju Advento sekmadieniu, kuris būna tarp lapkričio 27 d. ir gruodžio 3 d. 

Viešpaties metai dalijami į du ciklus: kalėdinį ir velykinį, tačiau svarbiausios yra Velykų šventės. Iš Velykų tridienio (Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo slėpinio), tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Liturginiai metai įvairiais būdais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tačiau abejos šventės tiek Kalėdų, tiek Velykų turi paruošiamąjį laikotarpį: Adventą ir Gavėnią, o po švenčių eina pratęsimo laikas: Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Savaitės neįeinančios į šiuos du laikotarpius yra vadinamos liturginių metų eilinėmis savaitėmis, jų yra 34. Liturginiai metai susideda iš 52 savaičių.

Kalėdiniame cikle pasirengimas yra Adventas. Jį sudaro keturios savaitės nuo pirmo Advento sekmadienio iki Kūčių dienos. Kalėdiniame cikle šventimas yra Kalėdų laikas. Jo trukmė yra nuo Kalėdų iki sekmadienio po Trijų Karalių iškilmės. Kalėdinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo pirmo sekmadienio po Trijų Karalių ir tęsiasi iki Užgavėnių.
Velykiniame cikle pasirengimas yra Gavėnia. Gavėnia turi keturiasdešimt dienų. Ji prasideda Pelenų diena ir tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio. Velykiniame cikle šventimas yra Velykų laikas. Velykų laikas trunka penkiasdešimt dienų. Jis prasideda nuo Velyknakčio ir tęsiasi iki Sekminių. Velykinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo Sekminių vakaro ir tęsiasi iki šeštadienio prieš pirmąjį Advento sekmadienį.

Pasirengimo metu bažnytinių drabužių spalva – violetinė, šventimo – balta, pratesimo – žalia. Liturginė diena – natūrali para, pašvęsta liturginiais veiksmais, ypač Eucharistine Auka ir viešąja Bažnyčios malda (liturginėmis Valandomis).

Šaltiniai: kun. Gintautas Jankauskas; A. Kajacko „Bažnyčia liturgijoje“.

2021  –  2022

ŠVENTIEJI IR PASKIRTIEJI METAI

(Žiūrėti…   https://lk.katalikai.lt/lkalendorius/metai)

SVARBIAUSIOS IR KILNOJAMOSIOS ŠVENTĖS

(Žiūrėti… https://lk.katalikai.lt/metai)

Liturginiai metai prasidėjo

nuo 2021 m. lapkričio 28 d. ir baigsis 2022 m. lapkričio 26 d. 

2021 m. 

ADVENTAS trunka nuo 2021 m. lapkričio 28 d. iki 2021 m. gruodžio 24 d. imtinai.

 ADVENTO  I  SEKMADIENIS

 Lapkričio 29 d.

ŠVENTOJI ŠEIMA

Gruodžio 26 d.

2022 m.

KRISTAUS KRIKŠTAS 

  Sausio 9 d.

GAVĖNIA  trunka nuo Pelenų dienos iki Paskutinės Vakarienės (Didysis Ketvirtadienis) Šv. Mišių pradžios.

         PELENŲ TREČIADIENIS       

 Kovo 2 d.

 

KRISTAUS KANČIOS SEKMADIENIS 

(VERBOS)  

 Balandžio 10 d.

KRISTAUS PRISIKĖLIMAS

 (VELYKOS) 

  Balandžio 17 d. 

KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

(ŠEŠTINĖS)

 Gegužės  29 d.

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS

(SEKMINĖS) 

 Birželio 5 d.

ŠVČ. TREJYBĖ 

 Birželio 12 d.

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS

 (DEVINTINĖS) 

  Birželio 19 d.

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS 

  Birželio 24 d.

KRISTUS, VISATOS VALDOVAS

 (KRISTUS KARALIUS) 

   Lapkričio 20 d.

Nuo lapkričio 27 d. prasideda ADVENTAS

Kilnojamų bažnytinių švenčių kalendorius:

 

 

Metai

Skaitinių ciklai

Gavėnios pradžia

Velykos

Šeštinės

Sekminės

Devintinės

Advento pradžia

2016

C

02-10

03-27

05-05

05-15

05-26

11-27

2017

A

03-01

04-16

05-25

06-04

06-15

12-03

2018

B

02-14

04-01

05-10

05-20

05-31

12-02

2019

C

03-06

04-21

05-30

06-09

06-20

12-01

2020

A

02-26

04-12

05-21

05-31

06-11

11-29

2021

B

02-17

04-04

05-16

05-23

06-06

11-28

2022

C

03-02

04-17

05-26 (29)

06-05

06-16 (19)

11-27

                             KĄ  ŽENKLINA  KUNIGO  MIŠIŲ  LITURGINIAI  RŪBAI  IR  REIKMENYS                                     

  (PAGAL POP. INOCENTĄ III):

 

Humerolas – dedamas iš pradžių ant galvos, po to ant kaklo po alba – drobulę, kuria kareiviai uždengė Jėzaus akis ir mušdami liepė pranašauti, kas jį mušė.

Alba – baltą rūbą, kuriuo Kristus buvo pajuokai apvilktas pas Erodą.

Cingulas (juosta) albai sujuosti – virves, kuriomis Viešpats Jėzus buvo surištas.

Manipulas (rankmaustė) – virvę, kuria buvo supančiotos Jėzaus rankos.

Stula – grandinę, kurią uždėję Jėzui ant kaklo, vedė jį pas Pilotą ir į Kalvariją.

Arnotas, ant kurio išsiuvinėtas kryžius – stulpą, prie kurio Jėzus buvo plaktas, ir kryžių, kurį Viešpats nešė ant savo pečių.

Taurė – karčią Viešpaties kančią, kurią jis pradėjo Alyvų sode.

Pala taurei pridengti – Jėzaus erškėčių vainiką.

Veliumas – dedamas ant taurės ir palos – skarą, kuria Veronika nušluostė kruviną Viešpaties veidą.

Purifikatorius (rankšluostėlis), dedamas ant taurės – drobulę, kuria buvo pridengtas iš rūbų išvilkto ir nukryžiuoto Viešpaties nuogumas.

Patena – lentą, kuria Viešpaties kūnas buvo nešamas į kapą.

Korporalas, ant kurio padedama konsekruota Ostija – drobulę, į kurią buvo įvyniotas Viešpaties kūnas kape.

Bursa – vokas korporalui, dedamas ant veliumu uždengtos taurės – akmenį, kuris buvo užristas ant Viešpaties Jėzaus kapo.

 

_______________

Kunigų rūbai irgi reiškia viltį…

 

Bažnyčia yra davusi nuorodas, kokie turėtų būti liturgijoje naudojami daiktai bei drabužiai, siekdama kuo geriau atskleisti dvasinę ir religinę sakramentų šventimo plotmę.

Bažnyčioje, kuri yra Kristaus kūnas, ne visi nariai atlieka tas pačias pareigas. Jas turi ženklinti liturginiai drabužiai. Tačiau reikia, kad liturginiai drabužiai ir šventųjų apeigų gražumą didintų.

Kodėl rengiamasi liturginiais drabužiais? Skirtingai nei visi kiti apsirengęs liturgijos vadovas kviečia mąstyti apie specifinę jo atliekamą misiją. Kiekvieno sakramento šventime vyskupas ar (jį pavaduojantis) kunigas veikia ne kaip paprastas žmogus, bet kaip Kristaus atstovas ir kaip liturginio vyksmo vadovas, turintis ypatingų galių, jam suteiktų per Įšventinimo sakramentą. Liturginiai drabužiai, kuriais vilki įšventintas asmuo, išreiškia kunigo tarnystę, kuri sakramento malone leidžia jam švęsti ne savo vardu ir ne kaip bendruomenės įgaliotiniui, bet ypatingai susitapatinus su „Aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu, kuris yra Kristus, in persona Christi capitis (Kristaus – Galvos asmenyje)“ bei Bažnyčios vardu. Drabužiai, kuriuos dėvi kunigas, jam turi priminti, kad jis nėra švenčiamų dalykų šeimininkas, bet tarnas. Todėl jis negali naudotis šventųjų apeigų tekstais ar ženklais kaip tinkamas, kaip su asmenine savo nuosavybe, sukurti savitą asmeninį, žaidybinį, teatrinį apeigų stilių. Kunigas turi prisiminti, kad čia jis veikia Dievo vardu, atlikdamas misiją, kuri esmingai skiriasi nuo kitų šventės dalyvių. Ne visi Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno nariai atlieka tas pačias pareigas. Eucharistijoje tarnysčių skirtumai išoriškai matomi iš drabužių skirtingumo, todėl jie turi būti kiekvieno tarnautojo specifinės tarnystės ženklas.

Visiems bet kurio laipsnio patarnautojams (čia kalbama ir apie vyskupą bei kunigus ar diakonus) bendras liturginis drabužis yra alba (baltos drobės ilgas, siekiantis kojas, drabužis, visiškai dengiantis įprastus drabužius), per juosmenį suveržiama juosta (gaminama iš to paties audinio kaip ir alba ar vyta virvė), jei tik nėra pasiūta taip, kad laikytųsi prie liemens ir be juostos. Jei alba aplink kaklą ne visai uždengia paprastuosius drabužius, prieš ja velkantis, reikia užsidėti antpetę (humerolą) (dažniausia keturkampis baltos drobės audinys, susegamas ar surišamas). Alba reiškia Krikštu gautą naują gyvenimą – „apsivilkimą Kristumi“. Jis – visų krikščionių krikšto valandą gautas rūbas.

Albos negalima pakeisti kamža (sutrumpinta alba iki kelių, kuri visada dėvima tik ant kunigo ar ministranto sutanos), kai rengiamasi arnotu arba dalmatika arba kai dėvima stula vietoj arnoto ar dalmatikos (Nr. 298).

Stula – svarbus šaliko formos ženklas, vyskupo ir kunigo tarnystę žymint krintantis nuo kaklo, dažniausiai iki albos apačios, diakono stula dėvima sukryžiuota per kairį šoną. Stula primena Kristaus saldų jungą ir lengvą naštą (plg. Mt 10, 30). Diakonas stulą dedasi ant vieno peties, nes yra paskirtas ne kunigauti, o tarnauti.

Dalmatika – kryžiaus formos drabužis su rankovėmis, nepuošiamas kryžiumi, nešiojamas diakono.

Kapa – brangus priekyje atviras ir susegamas apsiaustas su gobtuvu procesijoms, ypač lauke, ir ne Mišių liturgijoms, dėvimas ant albos ir stulos.

Arnotas – Mišių liturgijai naudojamas brangus visą kūną dengiantis viršutinis apskritimo formos drabužis su viduryje esančia ertme galvai. Šitaip paslepiamos asmens kūno formos, kviečiant jo tarnystėje įžiūrėti Kristaus tarnavimą. Ilgainiui vis labiau išpuošiant arnotus – sidabru, auksu, brangakmeniais – jie vis sunkėjo. Pasidarė paprasčiausiai nepakeliami, tad reikėjo sutrumpinti. Šiandien naudojami seniausiųjų formų drabužiai. Niekada nebuvo drausti ir sutrumpintieji.

Liturginių drabužių spalvų įvairumu siekiama vaizdžiai išreikšti tam tikru liturginių metų laiku švenčiamų tikėjimo paslapčių pobūdį ir krikščioniškojo gyvenimo raidą.

Veliumas – Laimindamas Švč. Sakramentu, kunigas dedasi ant pečių veliumą, kurį sudaro paveliumys – pamušalas – ir iš balto šilko pasiūta viršutinė dalis paauksuotais krašteliais. Veliumu išreiškiama ypatinga pagarba Švč. Sakramentui, nes kunigas kelia monstranciją (puošnų liturginį indą, skirtą viešai garbinti              Šv. Ostiją), pridengdamas rankas veliumu. 

 

  

Liturginių rūbų spalva taip pat turi prasmę. Skirtingų spalvų jie dėvimi vis kitomis progomis. Kunigai dėvi baltos, raudonos, žalios, violetinės ir rožinės spalvos rūbus (Arnotai, kapos, stulos). Liturginiai rūbai visame pasaulyje siuvami tik iš šių spalvų audinių. Anksčiau per Vėlines ir pamaldose už mirusiuosius kunigai galėjo vilktis gedulingos juodos spalvos liturginius rūbus. Dabar šiomis progomis rekomenduojama dėvėti violetinės, atgailą ir liūdesį simbolizuojančios spalvos, rūbus. Rečiausiai kunigai dėvi rožinės spalvos liturginį rūbą (Arnotą), t. y.  tik du kartus per metus – trečią advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį.

________

 

                                         

Balta naudojama per šventes ir iškilmes, ir skelbia Kristų, prisikėlusį, išaukštintą ir viešpataujantį. Ji taip pat reiškia tikėjimą, džiaugsmą ir tyrumą.

 

Auksinė spalva yra ypatingai iškilmin­ga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti

ir gali būti naudojami vietoje kitų spalvų, išskyrus violetinės.

 

Raudona primena Šventosios Dvasios išsiliejimą, Kristaus kančią ir jo kraują bei kankinių kraują,              pralietą Kristaus pavyzdžiu.

 

Žalia reiškia viltį.

 

Violetinė spalva reiškia atgailą ir laukimą. Iki II Vatikano Susirinkimo reformos ji nereiškė gedulo, kuris buvo pažymimas juoda spalva. Krikščionių gedulas juk nėra be vilties, jis – ne juodas, jis kupinas laukiamo susitikimo. Dabar beveik nenaudojama juoda reiškia liūdesį ir gedulą, kuris krikščioniui nedera kaip tiems, kas neturi prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo vilties.

                     

 

Rožinė spalva, naudojama advento ir gavėnios vidury, reiškianti trumpą stabtelėjimą atgailos ir pasninko kely. Rožinė yra pusiau violetinė (reiškia atgailą) ir pusiau balta (reiškia šventę).                                                    Rožinė spalva gali užsivilkti tik du kartus per metus:

 

     –  III ADVENTO SEKMADIENĮ, tai džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas Gaudete. Apie džiaugsmą kalbama pirmuose dviejuose Šv. Rašto skaitiniuose. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas.

 

     –  IV GAVĖNIOS SEKMADIENĮ (Laetare)  (žiūrėti…)     

___________________

REKVIZITAI:

 

KURŠĖNŲ ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO PARAPIJA

Įmonės kodas: 190768627

Vydūno g. 2, LT-81183, Kuršėnai, Šiaulių raj.

KLEBONIJA, PARAPIJOS RAŠTINĖ

Dambrausko g. 5, LT-81184, Kuršėnai, Šiaulių raj.

Tel.: 8 41 581539

El. paštas: www.kursenuparapija.lt