KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI – 2023

Kryžiaus kelio apmąstymas „Dykuma“

 

VIEŠPATS priglaudė tave prie Savo Širdies, kaip Gerasis Ganytojas pražuvusią avelę. Tačiau JIS patraukia su tavimi ne į gimtąjį židinį, bet į dykumą.

Į dykumą VIEŠPATS eina kaip į pačią sutvėrimo gelmę. Juk dykumoje tu nematai viso to grožio, kuriuo tave apsupo DIEVAS. Dykumoje negirdi garsų, kuriais DIEVAS pagyvino pasaulį. Dykumoje tu nieko negali apčiuopti, tiktai dykumą, smėlį, smėlį, negyvas akmenų nuolaužas ir vėl smėlį. Dykuma yra be gyvybės – priešingybė gyvybės pertekliui gamtoje. Šiai dykumai VIEŠPATS atiduoda Save ir tave, kad žinotum, kas yra pelenai, dulkės, iš kurių esi ir į kurias vėl pavirsi.

Tai  pirmoji  stotis.

 

Dykumos sąvokoje slepiasi didžiausia gyvybės priešingybė: mirtis. Kaip gyvasis sutvėrimas žvelgia į Sutvėrėją TĖVĄ, suvokdamas dykumą kaip savo degradavimą, taip žmogus žvelgia į SŪNŲ, savo Išganytoją, kuris jį gali išgelbėti iš nuosmukio – amžinosios mirties. Ką Senajame Įstatyme ištremdavo į dykumą, tas būdavo atiduotas mirčiai. Kas Naujajame Įstatyme leidžiasi į malonių praradimo dykumą, tą ištinka dvasinė mirtis. Vienintelis VIEŠPATS gali išgelbėti iš šios mirties. Bet JIS sako: „Kas pernelyg myli šį žemiškąjį gyvenimą, tas praras savo amžinąjį gyvenimą.” Taip JIS gyvenimą priešpastato gyvenimui. Tu gali rinktis.

Tai  ANTROji  stotis.

 

Virš gamtinio gyvojo sutvėrimo, mus supančios gamtos ir žmogaus, stovi aukščiausias tvarinys, angelas. Bet ir jis mokosi pažinti dykumą; jis taip pat turi leistis į jam sunkiausią priešingybę: išbandymą. Tai, ką sutvėrimui reiškia dykuma, o žmogui mirtis, angelui yra debesis, išbandymas, kai DIEVAS prisidengia. Kai JIS prisidengia, angelui stoja naktis. Tuomet atrodo, jog tą pačią akimirką sustoja visas gyvenimas. Judėjimas sugrįžta tik su valios aktu: už ar prieš DIEVĄ. Kad būtų suvokiama ši didžiausia paslaptis, VIEŠPATS Pats leidosi į negyvą debesį. DIEVO gyvenimas EUCHARISTIJOJE neregimas jokiam tvariniui. Čia dvasia pasilieka dykumoje. Ir tik valia gali pajudėti link DIEVO arba šalin nuo DIEVO, trečio kelio nėra.

Tai  TREČIoji  kryžiaus  kelio  stotis

angelui  ir  žmogui.

 

Ir štai mūsų VIEŠPATS JĖZUS stovi dykumoje prie Mirties jūros. Pažvelgęs JIS dvasioje mato savo pirmąjį tvarinį, angelą, ir tai, kuo jis pavirto, ištaręs DIEVUI „ne”: nedoriausią, šlykščiausią, baisiausią tvarinį, koks tik yra, demoną. Tarp tvarinių nėra didesnės priešingybės kaip ši: angelas – demonas. Jie kovos tol, kol gyvi: čia malonių pilnas gyvenimas, ten visai be malonių. Per vidurį JĖZUS veda žmoniją, taip pat ir tave!

Tai ketvirtoji stotis, nes tu taip pat eini tarp angelo ir velnio, iš gyvenimo į mirtį.

 

VIEŠPATIES žvilgsnis vėl keliauja tolyn. Štai pirmasis žmogus. Jis pradeda kryžiaus kelią, kai nuo DIEVO valios pereina prie demono valios ir, paniekinęs DIEVO valią, paklūsta demono valiai. Nuo to laiko daugybę tūkstantmečių žmonių kryžiaus kelias pažymė-
tas negatyviu ženklu. Dabar nė vienas žmogus nepasieks dangaus vartų, kol JIS neateis pakeisti ženklų ir neišmokys žmonių savojo, DIEVO meilės kryžiaus kelio, kad nuo šiol būtų gerbiama DIEVO valia, o demono valia atmetama. Nūnai demonas savo pagrindines jėgas nukreips prieš JĖZŲ ir JO pasekėjus. Žmogaus kova bus daugiau dvasinė, kylanti iš valios. Bet paskutinis piktadarys bus pirmasis prie dangaus vartų, nes nuo šiol įsiviešpatauja JĖZAUS Širdies meilė ir žmogaus gailestis tampa raktu į DIEVO Širdį.

Tai  penktoji  stotis.

 

VIEŠPATIES bruožai labai sušvelnėja, JIS žvelgia į Savo Motiną! Kaip per ją vėl nuskaistintas ir pašventintas suterštas pirmosios moters ir motinos paveikslas! TOTA PULCHRA ES MARIA! – VISA GRAŽI ESI, MARIJA!* Nesutepta gimtąja nuodėme, ji, sveikas tvarinys, tapo JO Motina. Pačioje tolumoje stovi Ieva. Ji neša DIEVO prakeikimą ir perduoda jį Kainui. Bet ji taip pat neša išganymo pažadą ir perduoda Abeliui, kuris jį kaip šviesą saugo širdyje, todėl yra nekenčiamas ir nužudomas Kaino. Ar su JĖZUMI neatsitiks tas pats? Abelis buvo tik pavyzdys, gi JĖZUS yra išganymo istorijos ašis. Bet kadangi VIEŠPATS myli Savo Motiną, JIS ją prisitrauks prie pat Savęs, arčiausiai kryžiaus.

Tai  šeštoji  stotis.

 

JĖZUS mintyse nepaleidžia MARIJOS ir sugrįžta į savo vaikystę; JIS mato Motiną, besirūpinančią JUO, vaiku; JIS, kaip sėklos grūdas, atsargiai pasodinamas sutvėrime. JĖZUS myli vaikus. Bet JĮ lydėję pirmieji vaikai turėjo mirti žiauria mirtimi. Jie yra išganymo aušros šaukliai. „Aš atėjau nešti ne taikos, bet kalavijo.” Kryžiaus kelias visada bus mūšio laukas. Dėl JĖZAUS Vardo mes privalome nešti kiekvieną mums DIEVO uždėtą kryžių. Bet mes visada sutiksime tokių gerų žmonių, kaip šalia MARIJOS ir JĖZAUS stovėjęs ištikimasis tėvas JUOZAPAS. Visada atsiras pagalbininkų, kurie mus padrąsins ir parems.

Tai  septintoji  stotis.

 

Nūnai prieš JĖZŲ iškilusi JO didinga misija. Dabar JIS turi skelbti  ž o d į . DIEVO žodį JIS turi apvalyti nuo visokio šlamšto, kurio privilko žmonės per tūkstant-mečius. JĖZUS apsidairo: iš ten JIS pašauks juos, paprastus žvejus, piemenis ir amatininkus; paprastie-siems JIS leis iš kartos į kartą paveldėti žodžio galybę. Ar gali turtuolis suvokti dvasios neturtą? Ar išdidusis gali kada nors tapti paklusniu iki kryžiaus mirties? Palaiminti gailestingieji, romieji, vargšai, alkstantys ir paprastieji, jie supranta meilės išmintį ir kryžiaus mokslą. VIEŠPATS žino: J o  ž o d i s  kris taip pat tarp plėšikų, bus iškraipytas, žaizdotas ir nepagrįstai kaip JIS – ECCE HOMO – ŠTAI ŽMOGUS – išjuoktas žmonių, tačiau, nepaisant to, mes norime toliau perduoti ir ištikimai saugoti JO žodį.

Tai  aštuntoji  stotis.

 

Ten, prie Jordano, jau stovi pirmasis Žodžio skelbėjas – JONAS Krikštytojas. Neturtingas ir paprastas, jis nesileidžia įbauginamas pasaulio, sulaikomas nuo savo misijos. Jis taip pat miršta dėl Išganytojo kaip išpažinėjas; DIEVAS neapsaugo jo nuo nieko, išskyrus nuodėmę. Vargšas pasaulio akyse, jis spindėdamas stovi Žodžio angelų gretose. Ir koks baisus jo priešininkas Erodas: nutukęs, išpurtęs, apsikarstęs auksu, paskendęs ištvirkavimuose ir nedorybėse, gyvas ėdrumo ir pasileidi-
mo demonas. Bet Erodas nugali, o JONAS miršta. – Toks liudijimo už KRISTŲ kelias šiame pasaulyje.

Tai  devintoji  stotis.

 

JĖZUS pamažu apsigręžia, žvalgydamasis į visas puses. Iš visur JIS pasišauks savo apaštalus: Petrą ir Andriejų, Matą ir Joną, ir kitus – savo Bažnyčios kolonas. O po jų ateis vėl kiti apaštalai, vyskupai ir kunigai. Pragaras puls juos. Čia šventieji – ten atskalūnai, kaip ir pas angelus; tokia kova tęsis iki laikų pabaigos. Koks žiaurus reginys: Jo Paties pateptieji savo atkakliu „Non serviam! – Netarnausiu!”, nukreiptu prieš Petro įpėdinį, išplėš iš Jo Kūno didelius gabalus ir jais pamaitins pragarą. Taip vis apnuoginamas KRISTAUS Kūnas.

Tai  dešimtoji  stotis.

 

Tamsi migla gaubia blyškų dykumos mirties patalą. JĖZŲ krečia šaltis, nes ten, tolumoje, iš artimiausių Jo bendražygių gretų Judas pereina į amžino priešo pusę. Baisus vaizdas! JĖZAUS pusėje daug miegančiųjų, priešininko pusėje vyksta uoliausias, pasalūniškas kurstomasis darbas. Negi visada taip bus? Ar jo pasekėjai visuomet galvos apie žemiškus turtus, garbę ir pasisekimą, atsisakydami amžinųjų vertybių? Ar visada į Jo pasekėjų gretas įsisukęs kietaširdiškumas ir pavydas, krikščioniškas bailumas ir veidmainiškumas suteps KRISTAUS sužadėtinės drabužį? Ar išdavystė, siekiant naudos, dėl kerštingo įžeidumo, jau nebeišnyks Bažnyčioje kaip šėtono pasityčiojimo ženklas, reiškiantis, kad Bažnyčios erdvėje nesibaigs ir jo veikla? O Bažnyčia, o sužadėtine! Tu pati kali savo Išganytoją prie kryžiaus!

Tai  vienuoliktoji  stotis.

 

Atrodo, kad žiedas užsidaro: JĖZUS mato angelą ir velnią sykiu. Velnias iškilęs į pirmąjį planą; rankoje jis neša auksinį, žėrintį saulės rutulį. Angelas stovi antrame plane; jis tyliai abiem rankomis parėmęs didelį Golgotos kryžių. Bet angelas tiki ir žino, nors ir nieko nesako. Velnias netiki niekuo, ką pats kalba, o taip pat nežino, jog prieš jį iš tikrųjų yra DIEVO SŪNUS. Jis suvedžioja iš aistros suvedžioti, trokšdamas grobio, neapkęsdamas DIEVO ir visko, kas gera. Taip bus visada: VIEŠPATS čia stovi, rodydamas pavyzdį visiems, kurie JUO seka: JIS nuveja šėtoną su visa galybe; JIS remiasi kryžiumi, DIEVO garbe, DIEVO valia, DIEVO meile.

Tai  dvyliktoji  stotis, iš išorės neišvaizdi kaip dykuma tik išorinius dalykus vertinančio pasaulio akyse. Bet šioje gelmėje JĖZUS jau dabar amžių amžiams įtvirtina kryžiaus pergalę!

 

 

Įsteigus Šiaulių vyskupiją 1997 m., J. E. vyskupas Eugenijus Bartulis atnaujino Kryžių kalno atlaidų šventimą, tad tai jau tapo kasmetine tradicija. Šiais metais atlaidai ypatingi tuo, kad bus minimas Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 30 metų jubiliejus.

 

1993 m. rugsėjo 7 d. popiežius Jonas Paulius II meldėsi ir aukojo Šv. Mišias Kryžių kalne. Ši vieta jam ypatingai įsiminė, ir jis vis ragino tikinčiuosius iš viso pasaulio apsilankyti Kryžių kalne. Grįžęs iš vizito Lietuvoje, Šventasis Tėvas, lankydamasis La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne Italijoje, išreiškė norą, kad prie Kryžių kalno būtų pastatytas vienuolynas. Vienuolynas buvo pastatytas, ir tikintieji taip pat gausiai lankosi jo bažnyčioje bei dalyvauja Šv. Mišiose.

 

 

Kryžių kalno atlaidai: „Kryžius – mūsų viltis ir stiprybė“

 

Nuoširdžiai kviečiame liepos 29 – 30 d. tikinčiuosius dalyvauti Kryžių kalno atlaiduose!

 

REKVIZITAI:

 

KURŠĖNŲ ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO PARAPIJA

Įmonės kodas: 190768627

Vydūno g. 2, LT-81183, Kuršėnai, Šiaulių raj.

KLEBONIJA, PARAPIJOS RAŠTINĖ

Dambrausko g. 5, LT-81184, Kuršėnai, Šiaulių raj.

Tel.: 8 41 581539

El. paštas: www.kursenuparapija.lt