Vargu ar galima būtų tvirtinti, jog Šeštinės yra visiems suprantama šventė. Panašu, kad jos prasmės nerado jau apaštalai, likę stovėti, žvelgdami į dangų po to, kai Jėzus dingo iš jų akių.

         Jeruzalėje, Alyvų kalno viršūnėje, toje vietoje, kur, pagal tradiciją, Viešpats Jėzus žengė į dangų, yra akmuo, kuriame, turint bent kiek geros valios, nesunkiai galima įžvelgti žmogaus kojų atspaudą. Paprastai turistai, aikčiodami iš nuostabos, žvelgia į tą akmenį.

         „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“- šios šventės Mišių liturgijos pirmajame skaitinyje apaštalų klausia du baltais dra­bužiais apsirengę vyrai.

         Panašu, jog ir nemaža dabartinių katalikų sustojo vienoje vietoje, tik žvelgia ne į dangų, o į akmenį, pagarbiai tikėdami, jog ten atsispaudusios Viešpaties kojos, ir nesusimąstydami, kad reikia matyti Viešpaties pėdsakus pasaulyje.

         Esu įsitikinęs, jog Išganytojas slapta tebevaikščioja mūsų žeme, visur palikdamas savo pėdsakus. Apie tai kalbėdamas, prisimenu misijonierius tolimose šalyse, visus, padedančius kenčiantiems, skubančius į pagalbą nelaimės ištiktam žmogui. Išganytojo pėdsakai taip pat sutampa su netvirtais seno žmogaus žingsniais ir su žaidžiančių vaikų išpėduotu smėliu.

         Viešpaties buvimas matomas veiduose, o ypač širdyse tų, kuriems pavyko Jį atrasti, susitikti nuoširdžio­je maldoje, išgyventame kentėjime, jau nebekalbant apie vinių ženklus, paliktus iškankintuose kūnuose.

        Kažkas turėtų pasakyti ir mums: „Nestovėkite aplink tai, kas yra tik simbolis, ženklas, apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite, jog Viešpats tebėra kartu su jumis“.

        Be abejo, pagrindinis šios šventės Žodis būtų: „Eikite“…

        Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“, – girdime Viešpaties paliepimą apaštalams. Iš tiesų, kaip mums liudija evangelistas Morkus, „jie iškeliavę visur skelbė žodį“.

        Žodis, skelbimas… Norint ką nors skelbti, reikia mokėti tai pranešti kitiems.

        Išganytojas minėjo, jog apaštalai „kalbės naujomis kalbomis“. Tai galima suprasti ir dar kita prasme: Evangelijos kalba visuomet yra nauja, nes byloja žmonėms apie tai, ko jie iki šiol nebuvo girdėję. Tiesa, mes jau esame apsipratę, kad nieko ypatingo po to, kai pasakojama apie Evangeliją, neįvyksta.

        Sakyčiau, taip atsitinka todėl, kad šiuolaikiniai krikščio­nys, vietoje kalbėję naujomis kalbomis, mėgina padaryti atvirkščią stebuklą – visiems kalbėti vienodai.

         Laikas nuo laiko sutinkame tikinčius žmones, kurie visuomet ir visur kalba tais pačiais žodžiais. Jų išsireiškimai visuomet yra vienodi, sudėlioti į gražias formules. Tie patys žodžiai vartojami, susirinkus maldai ir tokiais pačiais žodžiais bandoma kalbėtis su netikinčiu. Vienodai mėginama prabilti prie vėžiu sergančio ligonio lovos ir televizijos šou metu. Jų įsivaizduoja­mi paguodos žodžiai skiriami linksmam ir nusivylusiam žmogui, jau pasiekusiam tobulumo ir besirengiančiam žudytis.

         Vienodai kalbama vaikui ir suaugusiam, pamaldžiai senutei ir lengvo elgesio moteriai, vienuolei ir savo amžiaus problemose susipainiojusiam paaugliui, narkomanui ir namų šeimininkei, susirūpinusiai, kaip ištempti iki kito mėnesio algos, turtuoliui ir bedarbiui, intelektualui ir menko išsilavinimo žmogui, badaujančiam ir turinčiam problemų dėl per didelio svorio.

          Iš tiesų, tai problema. Tie vienodi žodžiai – tai tvirtini­mas, jog Jėzus yra Dievas, jog Jis visuomet padės, jog Jis pagelbės. Kažkodėl tie geri, nuoširdūs tikintieji nepajėgia suvokti, kad vien šie žodžiai mažai ką sujaudina ir atverčia. Jų tikėjimas yra, kaip uola, bet jie sustojo ir žvelgia į tą uolą, nesuvokdami, jog pirmiausia Viešpaties pėdsakus reikia atrasti savyje ir juos parodyti kitiems. Kyla įtarimas, ar kartais Išganytojas, minėdamas „kalbėjimą naujomis kalbomis“, neturėjo galvoje, kad privalome sugebėti į kiekvieną žmogų prabilti jam suprantama kalba, kuri dažniausiai pasireiškia mokėjimu daryti gera… ten, kur reikia, ir kada reikia?…

         Šiandien mes esame raginami suvokti mūsų pasiuntinybę. Juk Kristaus žodžiai: „Eikite ir skelbkite“ mums skirti lygiai taip, kaip ir apaštalams. Mokėti kažką pasakyti, skelbti Gerąją Naujieną, kuria įtikėjome, taip, kad ir kiti suprastų, jog tai labai svarbu ir reikšminga.

         „Eiti“, reiškia: „gyventi kartu“, dalyvauti įvairiuose įvykiuo­se, neskubėti slėptis, kai sunku, surizikuoti kalbėti kitaip, nei esame įpratę, sužadinti kituose žmonėse gražesnio gyvenimo ilgesį, skatinti neliūdėti.

         Vietoje „stovėjus, žiūrint į dangų“, tenka galvoti apie tai, kaip suartinti žemę su dangumi. Tiesa, tai sunku… Daug patogiau apsistoti savo „šventume“ ir galvoti apie dangų. Bet juk neveltui mūsų Viešpats sakė: „Eikite“… Neužmirškime, jog mūsų asmeniniai projektai ne visuomet būtini, tačiau tai, ką sako Jis, tikra ir neišvengiama.

 

 

KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

ŠEŠTINĖS

2022 m. gegužės 29 d., Sekmadienis

 

 

Šv. Mišios aukojamos   9.00,  10.30  ir  12.00 val.

 

Kristaus į dangų įžengimui paminėti

prieš Sumos Šv. Mišias daroma procesija.

***

12.00 val. iškilmingos Pirmosios Šv. Komunijos Šv. Mišios

VISUOMENĖS KOMUNIKAVIMO PRIEMONIŲ DIENA

„Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46).

Komunikuoti sutinkant žmonės ten, kur jie yra, ir tokius, kokie yra“, – tai     56-osios Pasaulinės komunikavimo diena, kuri šiais metais

bus minima gegužės 29-ąją.

 

Skatiname įsigyti, skaityti, klausyti, žiūrėti ir remti katalikišką žiniasklaidą.