Minint Jėzaus krikšto šventę, ne visuomet pavyksta tinkamai suprasti jos esmę. Kai kas klausia: Kodėl Jėzui reikėjo krikšty­tis? Juk jis, kaip Dievas, neturėjo nė vienos nuodėmės, kurią būtų reikėję atleisti…

      Norint teisingai suvokti šį nepaprastą įvykį, kai Išganyto­jas buvo pristatytas žmonėms ir pradėjo savo mokymą žemėje, reiktų atkreipti dėmesį į du dalykus, kurie, atrodytų, nėra patys svarbiausi evangeliniame aprašyme: žmonių buvimą krikšto metu ir besimeldžian­tį Jėzų.

      Apie žmones trumpoje ištraukoje Lukas kalba net du kartus:

      Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlio­ti… visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijo…

      Žmonės minimi neatsitiktinai. Jie nėra tik fonas pačiam svarbiausiam asmeniui – Jėzui, bet jų buvimas tik dar labiau pabrėžia Dievo Sūnaus įsikūnijimo tiesą.

      Prieš įžengdamas į Jordano vandenis, Jėzus atsiduria tarp žmonių, einančių priimti krikšto. Tai nė kiek nepanašu į šių laikų politikų pastangas pavaizduoti save žmonėmis iš liaudies, kai išlipama iš prabangaus limuzino paspausti rankos gatvėje prekiaujančiai suvargusiai moteriai.

      Jėzus elgiasi priešingai: Jis susilieja su minia, tarsi išnyksta joje, priima tas pačias gyvenimo sąlygas, jomis pasidalina ir drauge išgyvena poreikį apsivalyti, kad taip būtų paskelbtas išganymas.

      Jėzus būna kartu su žmonėmis, vargšais, nusidėjėliais, kad jaustų jų gyvenimo prasmės ilgesį, deginantį norą pakeisti gyvenimą, siekimą kažko naujesnio. Dievas, atėjęs gelbėti žmonių, negali rinktis kitokio kelio, nei tie, kuriuos reikia gelbėti.

      Svarbiausia, ką reikia suvokti šių dienų klausytojui, yra tai, kad šiuo atveju nekalbama apie konkrečią žydų tautą.            

      Šiandien yra visų žmonių, besirenkančių ir besitelkiančių apie Jėzų, šventė. Visa žmonija, pradedant nuo pasaulio pradžios, savo prasmę randa Kristaus asmenyje. Išganytojas siūlo mums kitokį gyvenimą, permainas, reikalaujančias pastangų, apsivalymo. Kiekvienas, išgirdęs šį balsą ir paklusęs jam, supranta, kad virš jo atsiveria dangus, tai yra, į gyvenimą įeina Šventoji Dvasia, galinti pakeisti istoriją.            

      Tokiu būdu Jėzaus krikšto šventė suvokiama, kaip naujos, atkurtos, atstatytos žmonijos gimimo šventė.

      Arba kitaip: ji primena mums valandą, kai atgimėme savo krikšte.

      Krikštas yra esminio persilaužimo akimirka žmogaus gyvenime. Tiesa, mes minime daugelį švenčių, tačiau savo krikštą prisimena­me nepaprastai retai. Liekame žmonėmis minioje, panašūs į muitininkus ir kareivius, klausinėjusius Joną Krikštytoją, ką jiems reikia daryti, pasikrikštijusius, tačiau nepakeitusius savo gyvenimo. Atrodo, kad po triukšmingų įvykių prie Jordano žydų visuomenės gyvenime neatsirado nei daugiau teisybės, nei sąžiningumo.

       Kažką panašaus būtų galima pasakyti ir apie mus…

       Ko trūksta mums, kad pajėgtume atsiliepti į krikšto malonę?

       Prisiminkime Jėzaus maldą.

       Kai, visai tauta krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus…

       Atėjęs drauge su žmonėmis, pasinėręs Jordano vandenyse, Jėzus pasineria maldoje. Malda atveria dangų, kad Šventoji Dvasia galėtų veikti žmoguje.

       Neįmanoma atlikti dvasinės pasiuntinybės, jei į ją neįsiter­pia Šventoji Dvasia. Gi Dvasios nėra ten, kur nėra maldos.

       Dabar ne vienas galvoja, kad Evangeliją įmanoma paskelbti, naudojantis vien ryšių palydovais.

       Evangelija skalbiama žmogui ne negyvais instrumentais (žinoma, niekas negalėtų paneigti, kad besiplečiantis komunika­cijų tinklas šiuo požiūriu yra labai naudingas). Vis tiktai Evangelijos naujienai gyvybę duoda Dvasia ir tam reikia ne taip jau daug: maldos.

       Be Dvasios ir be maldos, ne vien tik dangus lieka užsivėręs. Dar daugiau: žmonės lieka kurti… savajai krikšto malonei ir netgi Dievo balsui.

 

2022 m. sausio 8 d., II SEKMADIENIS PO ŠV. KALĖDŲ.

KRISTAUS KRIKŠTAS

 

Šv. Mišios aukojamos Sekmadienio tvarka

9.00 val. ir  10.30 val.

Šiandien baigiasi liturginis Šv. Kalėdų laikas ir prasideda eilinis laikas, kuris baigiasi prieš Pelenų dieną.

 

ŠIAULIŲ VYSKUPIJOS ŠEIMŲ ŠVENTĖ

„Įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje“ (Ef 3, 17).