Tavęs, maloningasis Dieve, mes šaukiamės, kad šie dieviškos pagalbos šaltiniai

išnaikintų mūsų ydas ir mus paruoštų artėjančioms šventėms.

 

Kad Kalėdų diena neateitų netikėtai ir neužgriūtų mūsų tarsi nemalonumas, šiandien esame raginami pakelti savo žvilgsnius aukštyn ir neleisti, kad mūsų širdys būtų apsunkintos pernelyg daugeliu rūpesčių, išsiblaškymų, kad nebūtume apsvaiginti savo pačių tariamos visagalybės.

Dievui nepatinka, kai žmonės apie Jį galvoja ir mėgina Jį suvokti, vadovaudamiesi vien tik savo siauru išmanymu. Kaip tik todėl Jis ir atėjo pas žmones, kad papasakotų apie save ir tai, kaip paprastai, padarė naujai, netikėtai, nesiderindamas prie žmogiškų schemų.

Ateidamas į pasaulį Dievas nepasirinko imperatoriaus žmonos, bet paprastą ir tvirtai tikinčią Nazareto mergaitę; Jo Žodis pasigirdo ne to laikmečio galiūnams, bet Jonui Krikštytojui, kuris taip pat ir mus kviečia parengti širdis Kalėdų šventei.

Žmonės, iš Jeruzalės atėję į Jericho apylinkes pamatyti Jono Krikštytojo, aistringo ir atkaklaus pranašo, bei išgirdę jo žodžius buvo nustebinti ir sujaudinti. O kas, jei Jonas Krikštytojas yra teisus? Kas, jei iš tiesų gyvenimas nėra neišsprendžiamas chaosas, teikiantis mums daugiau vargo, negu džiaugsmo? Kažkuris iš atkeliavusiųjų nedrąsiai prisiartino prie pranašo ir pasiteiravo: „Tai ką gi mums daryti?“

„Ką turime daryti?“- tai klausimas, kylantis ir mūsų širdyse, kai pažvelgiame į save, kai leidžiame tylai atskleisti mūsų  laimės ir gėrio troškimą, kai patirtos nesėkmės parodo žiaurią gyvenimo tiesą ir norime pasirengti tokioms Kalėdoms, kurios neliktų vien emocijomis, bet taptų atsivertimu laimei ir gėriui.

„Ką turime daryti?“- klausiame mes, ir pasaulis atsako: „Gerai įsitaisyk gyvenime, dirbk, uždirbk, ilsėkis, gydykis, pasiduok emocijoms, nekreipk dėmesio į kitus, viską daryk savo labui…“ Visi pažįstame žmonių, įsitikinusių, jog užtenka būti aukštesniam, lieknesniam, turtingesniam už kitus, šalia savęs turėti keletą žmonių, kad galėtų jaustis laimingu…

Ar iš tiesų šie dalykai gali pripildyti širdį? Ar kartais nėra taip, jog, klausydami vien tų balsų, visą savo energiją skiriame klaidai? Kas, jei pas gerąjį Dievą, kaip įsitikinsime gyvenimo pabaigoje, vedė visai kitas kelias? Argi negali būti, kad pasaulis iš tiesų nesugeba duoti tikro atsakymo, o maskuodamas savo tuštumą, ją pripildo vien skambiais žodžiais?

Jonas Krikštytojas klausiusiems atsako švelniai, bet drauge ryžtingai. Jo patarimai atrodo smulkmeniški, netgi banalūs, visiškai nesprendžiantys mūsų iškeltų problemų: pasidalykite, nereikalaukite daugiau, neskriauskite, neskųskite… Ir tai viskas?! Išgirdę tokius atsakymus liekame nustebinti, kažkiek netgi nuvilti. Tačiau Jonas yra teisus: iš mažų dalykų gimsta širdies atvirumas. Juk tikriausiai ne vienas iš mūsų savo gyvenime tam tikru momentu pradeda kurti didingus ir neįmanomus planus, pavyzdžiui: važiuosiu į Afriką savanoriu – tačiau nepastebiu netoli gyvenančios vienišos senutės, kuriai verkiant reikia pagalbos, arba: važiuosiu savaitei į vienuolyną susikaupti tyloje – bet nerandu per dieną penkių minučių nuoširdžiai maldai, arba: kasdien skirsiu laiko mąstymui – ir nežiūrint to, nedrįstu išbraukti iš dienotvarkės nė vieno nenaudingo ir plepalų pilno susitikimo…

Jonas yra teisus: turime gerai daryti tai, kam esame pašaukti, ir turime tai daryti su džiaugsmu, nuoširdžiai ir paprastai. Tokiu atveju mūsų gyvenimas tampa pranašyste, keliu, kuriuo į pasirengusią Jį priimti širdį ateina Mesijas.

Muitininkams buvo įprasta sukčiauti, kareiviams buvo normalu rodyti savo jėgą, žmonėms buvo įprasta kaupti tai, ką turi. Jonas susirinkusiems prie Jordano parodo kitą galimą visų tų žmonių gyvenimo istoriją: būti garbingiems, nevartoti prievartos, dalytis su kitais. Taip pat ir mūsų laikais savotišku didvyriškumu laikomas garbingas darbas, pranašais pavadinami nuolankūs žmonės šiame rykliais užtvindytame pasaulyje ir keistuoliais laikomi tie, kurie ką nors daro nereikalaudami atlyginimo.

Iš tikrųjų Jono Krikštytojo žinią mums siunčia pati Kalėdų šventė, primindama, jog Dievas, ateidamas pas mus, tapo Kūdikiu, panoro būti mažu. Mes irgi per savo paprastus darbus galime rasti šviesą…

 

 

2024 m. gruodžio  15 d.

III  ADVENTO  SEKMADIENIS (Gaudete).

PIEMENŲ (DŽIAUGSMO) SEKMADIENIS.

Trečiasis Advento Sekmadienis kreipia Džiaugsmo link. Adventiniame vainike įžiebiama trečioji žvakė, tai rožinė Piemens  žvakė, primenanti  pasaulio patirtą džiaugsmą gimus Išganytojui.

Trečiąjį Advento Sekmadienį Bažnyčia kviečia į džiaugsmą: tai džiaugsmo Sekmadienis, pagal  lotyniškąją  tradiciją  vadinamas  Gaudete. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas. 

8.45 val. giedama Švč. Mergelės Marijos valandos, Rarotos.

Šv. Mišios aukojamos  9.00 val. ir  10.30 val. (Suma)

Maloniai kviečiame parapijos bendruomenę į Advento susikaupimo Šv. Rekolekcijas.

Klebonui talkininkaus svečias kunigas.

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiame iš įprastinės veiklos, susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzaus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti.  Pirmieji vienuoliai, eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui su Dievu. Tokiais pavyzdžiais ir  galima užčiuopti krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

Rekolekcijos būna skirtingos trukmės ir pobūdžio. Kai kurios tęsiasi tik dieną, o kito net mėnesį (jėzuitų dvasingumu paremtos 30 dienų rekolekcijos). Populiariausios yra savaitgalio ar vienos savaitės trukmės rekolekcijos. Individualios rekolekcijos skirtos žmonėms, kurie Dievui pašvęstą laiką nori praleisti vienumoje: melsdamiesi, medituodami, skaitydami, mąstydami. Dažniausiai rekolekcijoms vadovauja patyręs dvasios vadovas, kuris padeda rekolektantui, parinkdamas apmąstymų medžiagą, padėdamas apmąstyti patirtį ir išgyvenimus. Per maldą, kontempliaciją, Biblijos skaitymą ir atsivėrimą Šventąjai Dvasiai rekolekcijų dalyviai paveda save, savo artimuosius, draugus didžiam Dievo išgelbėjimo planui Jėzuje Kristuje.

Rekolekcijų poreikis tarp pasauliečių išpopuliarėjo per pastaruosius 30 metų. Šiuolaikinis žmogus  nuolat yra įtrauktas į gyvenimo  verpetą, o įvairūs kasdieniai rūpesčiai bei problemų audros nustekena ir nutolina jį nuo Dievo, nuo Dievo Žodžio įsiklausymo, dvasinės ramybės.

Dievas yra šalia.  Žmonės mano, kad Dievas yra toli ir, kad  negalima Jo suprasti. Iš tiesų Dievas yra visada šalia su mumis, nors mes to ir nejuntame. Norint tai suvokti – reikia laiko, reikia ilgesnio būvimo kartu.  Atsitraukimas iš man būdingos aplinkos ir mąstymas, malda, gėrėjimasis nuostabia Dievo kūrinija, buvimas tyloje, kontempliacija – tai kelias link Jo artumos išgyvenimo.