Advento  dvasia  –  Dievo viešpatavimo išsipildymo ir Jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas.

      Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje. Melsdamiesi mes ne tik stipriname kokias nors  dvasines nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia  mūsų  pasirinkimus;  mes rūpinamės  tik tais dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo,  valdančio mūsų drąsą. Iš tikrųjų netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus  drąsos ir  netgi  didvyriškumo  išteklius. 

       Mūsų amžius stulbina gilių įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi  ji neturi tvirtų  pagrindų, toliau  nesirenkama.

       Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia  tvirto  nusistatymo.  Šis  jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi ilgiau, tai rodo  nebrandumą.

       Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti  rimtai.  Kalbėti  apie Adventą pradedame nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas, nes  tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį  jis atnešė pasauliui.

       Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė? Liturginis advento laikas yra Dieviškojo veiksmo  laukimas, Dievo judesio mūsų link, laukimas.

       Adventas nėra tik įvykio, bet, taip pat, ir asmens laukimas. Tai galų gale reiškia tą patį dalyką, kadangi laukimas įvyks yra būtent Dievo įsikišimas į istoriją: Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimas. Štai kodėl Biblija apskritai šį laukimą išreiškia Kristaus, kaip Dievo siųstojo, asmens laukimu.

       Pasitikdami Adventą, ieškokime Dievo artumo, kuris pakeis adventinę  nuotaiką  Kalėdų džiaugsmu.

       Sekdami  tėvų   papročiais,  Kalėdų  išvakarėse  –  Kučių  vakarą susirenkame prie bendro stalo,  simbolizuojančio šeimos altorių.

       Šį šventą Vakarą, kai aplink viešpatauja tyla, prabyla mūsų širdys; jos šaukiasi viena kitos, viena  kitai  atleidžia, viena  kitai  linki gražiausių vilčių išsipildymo. Ši Šventa Vakarienė vienintelė tokia.

       Ji ne vien kūnui pasistiprinti skirta. Tarp jos pasninkiškų patiekalų kalėdaitis, žuvis, kviečiai…  Tai  valgiai iš Kristaus pašventintų puotų.

       Malda, kuria pradedama ši vakarienė, šventiška rimtis, giesmės, kurios aidi prie stalo, ir tarpusavio  meilė    viską  apgaubia šventumo ir paslapties skraiste.

       Kučių vakarienė jungia Betliejaus tvartelį su Paskutinės Vakarienes iškilme. Kalėdaitis ir šienas yra šių paslapčių simboliai. Dievas  panoro tapti kaip vienas iš mūsų: ,,Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.  Prieš du tūkstančius metų Betliejaus tvartelio ėdžiose pravirkęs kūdikis, Dievo Sūnus ir šiandien gyvena altoriuose Duonos pavidale…

Adventas trunka beveik mėnesį (2021 m. lapkričio 28 d. – gruodžio  24 d.). Per tą laiką praeina

4 sekmadieniai. Tai tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų  metas prieš Jėzaus gimimo šventę Šv. Kalėdas. 

        Viena iš šio laikotarpio tradicijų – advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių advento vainikas negali būti kitokios formos. Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad kūdikėlis, kurio laukiame, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.