Advento dvasia  –  Dievo viešpatavimo išsipildymo ir jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas.

      Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje. Melsdamiesi mes ne tik stipriname savo dvasines

nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus; mes rūpinamės tik tais

dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo, valdančio  mūsų drąsą. Iš tikrųjų netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus drąsos ir netgi  didvyriškumo išteklius. 

      Mūsų  amžius stulbina gilių  įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi ji neturi tvirtų pagrindų, toliau  nesirenkama.

      Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama  kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia tvirto nusistatymo. Šis jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi ilgiau, tai rodo  nebrandumą.

       Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti  rimtai. Kalbėti  apie Adventą  pradedame  nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas, nes tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį jis atnešė pasauliui.

       Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė? Liturginis Advento laikas yra Dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link, laukimas.

       Adventas nėra tik įvykio, bet, taip pat, ir asmens laukimas. Tai galų gale reiškia tą patį dalyką,  kadangi  laukimas įvyks yra būtent  Dievo įsikišimas į istoriją: Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimas. Štai kodėl Biblija apskritai šį laukimą išreiškia Kristaus, kaip Dievo siųstojo, asmens laukimu.

       Pasitikdami Adventą, ieškokime Dievo artumo, kuris pakeis adventinę  nuotaiką  Šv. Kalėdų  džiaugsmu.

        Adventu prasideda naujieji liturginiai (bažnytiniai) metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus gyvenimo, veiklos ir atpirkimo slėpinius.

        Adventas  trunka beveik  mėnesį;  per tą laiką  praeina 4 Sekmadieniai.  Šiais metais Adventas prasideda gruodžio 3 d. ir baigiasi gruodžio 24 d. prieš Kristaus Gimimo,  t. y. iki Kūčių vakaro Šv. Mišių, kai Dievo Geroji Naujiena bus paskelbta visiems:

        ,,Nebijokite!   Štai  aš  skelbiu  jums  didį  džiaugsmą,  kuris  bus  visai  tautai.  Šiandien Dovydo mieste jums gims išganytojas, jis yra Viešpats Mesijas“. (LK 2,10-11)

            Viena iš šio laikotarpio tradicijų – Advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių Advento vainikas negali būti kitokios formos. Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiame, yra Karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

          Bažnyčiose yra paprotys puošti Adventinį vainiką su keturiomis žvakėmis (viena rožinė ir trys violetinės) ir viena balta vadinama Rarotinė žvakė – Dievo Motinos Marijos simbolis. Pagal paplitusią tradiciją, pirmoji žvakė – Pranašo, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.

         Kiekvieną Advento Sekmadienį  8.45 val. mūsų bažnyčioje giedamos Rarotos  („Švč. Mergelės Marijos valandos“). „Švč. Mergelės Marijos valandos” yra Katalikų Bažnyčios maldos forma. Šios giesmės ir maldos skirtos Marijos Nekaltajam Prasidėjimui garbinti.