2024 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Liturginė šventė

 

Šv. Mišios aukojamos 10.30 val.

 

Evangelija pagal Joną (Jn 3)

Dvasios paslapčių atskleidimas

 

Niekas nėra pakilęs į dangų,

kaip tik Žmogaus Sūnus,

kuris nužengė iš dangaus.

 

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,

taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,

kad kiekvienas, kuris jį tiki,

turėtų amžinąjį gyvenimą“.

 

– Dievas taip pamilo pasaulį,

jog atidavė savo viengimį Sūnų,

kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,

bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

 

 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,

kad jis pasaulį pasmerktų,

bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

Šv. Elena 326 m. rado Šv. Kryžių. Šis įvykis imtas švęsti Rytuose, o nuo 650 m. šventė buvo įvesta ir Vakaruose. Kitą dieną po Prisikėlimo bazilikos, pastatytos ant Kristaus kapo, konsekracijos buvo iškeltas ir pagarbintas Kristaus kryžius, kaip Jo velykinės pergalės ženklas ir pasirodysiantis danguje ženklas, skelbiantis visiems antrąjį Jo atėjimą.

 

Septyni Kristaus žodžiai nuo kryžiaus:

Krikščionybės centre stovi kryžius. Kryžius yra mūsų pergalės ženklas. Per savo prisikėlimą Jėzus perkeitė kryžių, tą žiaurumo ir kančios įrankį, į gyvybės ir išganymo,  į pergalės ir vilties simbolį. Pažvelkime į paskutinius Jėzaus žodžius nuo kryžiaus, pamąstykime apie juos, nes tie žodžiai yra tiek galingi, kad jie gali pakeisti mūsų gyvenimą.

1. Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro (Lk 23, 34).
   Kad gautų Tėvo atleidimą  tiems, kurie Jį kalė prie kryžiaus (ir mums visiems) Jėzus turėjo atleisti savo kankintojams. Jeigu Jis to nebūtų padaręs, tai Jo pyktis būtų sutrukdęs Tėvo atleidimą. Lygiai taip pat ir mūsų neatleidimas kitiems trukdo Dievo atleidimą ir Jo malones tam žmogui ar žmonėms, kuriems mes nesame visiškai atleidę. Tikras atleidimas yra daugiau negu tik formali šypsena ar atsiprašymas. Tikras atleidimas turi būti panašus į Jėzaus  šauksmą ir Jo atleidimą ant kryžiaus. Toks atleidimas keičia ir gydo mus, kurie atleidžiame, ir tuos, kuriems atleidžiame.
2. Dar šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43).
   Jėzus tęsė savo atpirkimo darbą iki paskutinės minutės, jau būdamas prikaltas ant kryžiaus. Užteko tam piktadariui tik kreiptis į Jėzų, pripažinti savo nuodėmingumą ir prašyti, kad jį prisimintų savo karalystėje. Jėzus nekėlė jam jokių klausimų, neklausė, ką jis padarė, kiek žmonių nužudė, ar pan. Nemokė jo, tik prižadėjo amžiną gyvenimą kartu  su Juo.

Ar mes tikime Jo atleidimu? Kai išpažįstame savo nuodėmes, prašome Jo atleidimo, Jėzus atleidžia visiškai, ne iš dalies ar laikinai.

3. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46).
   Jėzus buvo be nuodėmės, tačiau ant kryžiaus Jis prisiėmė mūsų nuodėmes. Laiške Korintiečiams Paulius rašo: „Tą, kuris buvo be nuodėmės Jis dėl mūsų padarė nuodėme“ (2 Kor 5, 21). Jėzus tapo nuodėme (ne nusidėjėliu). Dievas Tėvas neapkenčia nuodėmės ir, žiūrėdamas į savo Sūnų ant kryžiaus, Jis matė tik nuodėmę. Tėvas nusisuko ir tuo metu Jėzus pajuto to glaudaus ryšio su Tėvu nutrūkimą. Gal tai truko tik sekundę, ar akimirką. Jėzus sušuko: “Kodėl mane apleidai?” Tai buvo mūsų visų, viso pasaulio nuodėmės. Ne žydai, ne romėnai nužudė Jėzų, bet mūsų nuodėmės.

Koks turi būti mūsų atsiliepimas į tą auką šiandien? Atsiverskime! Pasikeiskime! Priimkime Jėzų savo asmeniniu Viešpačiu ir  Išganytoju.

4. Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina! (Jn 19, 26-27).
   Net savo agonijoje ant kryžiaus Jėzus negalvojo tik apie save, bet Jo žvilgsnis krypo į artimuosius – Jo motiną. Jam kitų skausmas rūpėjo labiau, negu Jo paties. Kaip pranašo Simeono buvo išpranašauta, Marijos širdis buvo perverta kalaviju, matant savo Sūnų ant kryžiaus. Jėzus tą žinojo. Jis Jonui pasakė: „Štai tavo motina”. Ir nuo to laiko jis ją pasiėmė į savo namus. Marija tapo visos Bažnyčios  motina.
5. Trokštu! (Jn 19,28).
   Kareiviai, išgirdę Jo šauksmą,  davė Jam gerti vyno, sumaišyto su actu, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Galvodami apie Jėzaus kančią dažnai girdime, kad Jo kančia mus mokina, kaip kentėti ir pernešti skausmą. Tai nebuvo Jėzaus tikslas. Jo kančia buvo žmonijos atpirkimui, išgelbėjimui iš nuodėmės vergijos. Tai buvo Jo paskirties žemėje triumfo momentas. Jo kančia buvo dėl mūsų, kad mes gyventume Dievo teisume, kad turėtume pilnutinį gyvenimą, džiaugsmą ir ramybę. Jo šauksmas „trokštu“ reiškia daugiau negu fizinį troškulį. „Trokštu, kad jūs ateitumet prie manęs, trokštu sielų, trokštu visiško jūsų atsidavimo man”.
6. Atlikta! (Jn 19,30).
   Jėzus atliko savo misiją. Bet tas šauksmas “atlikta” pasako daug daugiau, negu  uždavinio pabaigą. Tai yra pergalės šauksmas. Kai karo vadas grįždavo laimėjęs karą ir karaliui pranešdavo apie pergalę, tai sakydavo „atlikta“, pergalė yra mūsų. Jėzus sušuko Tėvui tą pergalės šauksmą.
7. Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią! (Lk 23,46).
   Kūnas liko ant kryžiaus, o dvasią vėl atidavė Tėvui. Laimingi tie žmonės, kurie savo paskutinę minutę prieš mirtį gali pasakyti tuos žodžius, kaip Jėzus kad pasakė. Dauguma iš mūsų bijome mirties, nenorime apie ją galvoti ar kalbėti. Mirtis krikščioniui – tai prisikėlimas naujam gyvenimui. Tą naują ir amžiną gyvenimą turime visi, kurie žiūrime į kryžių, kaip pergalės ženklą, nes mirėme su Juo ir su Jo prisikėlimu būsime prikelti..

 

„Kryžius, – sakė popiežius, – yra Dievo meilės ženklas, tos meilės, dėl kurios Jėzus už mus atidavė gyvybę“. Dėl to svarbu, kad šį ženklą turėtume namuose, kad į jį žvelgdami pamąstytume apie mūsų išganymo kainą. „Kryžius tai ne papuošalas, – sakė Pranciškus, – bet religinis simbolis, prie kurio medituojame ir meldžiamės“.