VIEŠPATIE JĖZAU KRISTAU, Tu meldeisi: “Tegu visi būna viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje, o aš – Tavyje”. Mes meldžiame Tavęs vienybės Bažnyčiai. Sugriauk mus skiriančias sienas. Sustiprink tai, kas mus vienija, ir sugriauk tai, kas mus skiria. Suteik mums jėgų, kad ieškotume mus suartinančių kelių. Teateis ta diena, kai galėsime Tave aukštinti ir šlovinti visų tikinčiųjų bendrijoje.
VISAGALI AMŽINASIS DIEVE,
tu išsklaidytus surenki ir surinktus saugai;
pažvelk į savo Sūnaus kaimenę
ir suvienyk tikėjimo pilnybe ir meilės ryšiais visus,
kuriuos yra pašventinęs vienas Krikštas.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
MALONIAI PAŽVELK, VIEŠPATIE, į savo žmones
ir gausiai teik jiems Šventosios Dvasios dovanų,
kad kuo labiau mylėtų tiesą
ir žodžiu bei darbu siektų pilnutinės krikščionių vienybės.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
IMPRIMATUR. + Vysk. Eugenijus Bartulis.
Plg. Kario maldos vadovas. Vilnius: Lietuvos kariuomenės ordinariatas, 2003. P. 85-86.
2024 m. sausio 18 d. (ketvirtadienis) kartu su viso pasaulio krikščionimis pradedame maldų už krikščionių vienybę aštuondienį ir baigsime sausio 25 d. (ketvirtadienis). Švęsime ekumeninę savaitę (aštuondienis), t. y.
susikaupsime maldai už krikščionių vienybę.
Tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus, kurie įprastomis sąlygomis dalyvauja maldų už krikščionių vienybę aštuondienio pamaldose ir šios savaitės užbaigime.
Susirinksime kaip broliai ir seserys melstis už regimą krikščionių vienybę. Mūsų pamaldų šerdis yra gerojo samariečio istorija, kurioje girdime dieviškąjį kvietimą mylėti Dievą ir mylėti savo artimą kaip save patį. Pasiruoškime susitikti su Meilės Dievu dėkodami ir džiaugdamiesi, prisimindami Jo įsakymą mylėti vieni kitus.
Trys išminčiai atstovauja visas tautas ir kultūras
Meilės svarba krikščioniškame gyvenime
Meilė yra įrašyta į mūsų krikščioniškojo tikėjimo DNR. Dievas yra Meilė, o „Kristaus meilė mus suburia į vienybę“ (posakis, priskiriamas Paulinui Avilėjiečiui). Savo tapatybę suvokiame per Dievo meilės patirtį (plg. Jn 3, 16) ir atskleidžiame šią tapatybę pasauliui per meilę, kurią puoselėjame vienas kitam (Jn 13, 35). 2024 m. Maldos už krikščionių vienybę savaitei parinktoje ištraukoje (Lk 10, 25–37) Jėzus dar kartą patvirtino tradicinį žydų mokymą iš Pakartoto Įstatymo 6, 5: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ ir Kunigų knygos 19, 18 b: „Mylėsi savo artimą kaip save patį.“
Evangelijos ištraukoje Įstatymo mokytojas iškart klausia Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ Klausimas, koks yra meilės pareigos mastas, buvo Įstatymo mokytojų diskusijų objektas. Tradiciškai manyta, kad ši pareiga galioja izraelitų ir šalyje gyvenančių užsieniečių atžvilgiu. Vėliau dėl užsienio galybių invazijų imta
netaikyti šio įsakymo užsieniečiams, susijusiems su okupacinėmis pajėgomis.
Laikui bėgant, pačiam judaizmui suskilus į skirtingas atmainas, kartais šis įsakymas taikytas tik savo atmainai. Todėl Įstatymo mokytojo Jėzui užduotas klausimas yra provokuojantis. Jėzus į šį klausimą atsako palyginimu, parodančiu, kad meilė smarkiai pranoksta Įstatymo mokytojo suvokimą.
Daugelis ankstyvųjų krikščionių rašytojų, tokių kaip Origenas, Klemensas Aleksandrietis, Jonas Auksaburnis
ir Augustinas, šiame palyginime įžvelgė nubrėžtą Dievo planą dėl pasaulio išganymo. Jie žmogų, keliavusį iš Jeruzalės besileidžiančiu keliu, įsivaizdavo kaip Adomą, t. y. visą žmoniją, nusileidimą iš rojaus į šį pasaulį su visais jo pavojais ir susiskaldymu, o plėšikai – tai mus puolančios priešiškos žemiškosios galybės. Patį Kristų jie įžvelgė kaip tą, kuris dėl atjautos atėjo į pagalbą pusgyviam žmogui, sutvarstė jo žaizdas ir atnešė jį į
saugią užeigą, kuri jiems simbolizavo Bažnyčią. Samariečio pažadas sugrįžti laikytas Viešpaties pažado grįžti pranašyste.
Krikščionys kviečiami elgtis kaip Kristus, mylėti kaip gerasis samarietis, rodyti gailestingumą ir užuojautą tiems, kuriems reikia pagalbos, neatsižvelgdami į jų religinę, etninę ar socialinę tapatybę. Ateiti į pagalbą kitiems skatina ne priklausymas tam tikrai bendrijai, bet meilė savo artimui. Vis dėlto Jėzaus mums
pateikiama artimo meilės vizija šiandienos pasaulyje yra pakertama. Daugelyje regionų vykstantys karai, tarptautinių santykių disbalansas ir nelygybė, nulemta vakarietiškų galybių ar kitų išorės veiksnių primetamų struktūrinių pertvarkymų, – visa tai slopina mūsų gebėjimą mylėti kaip Kristus. Būtent mokydamiesi mylėti
vieni kitus nekreipiant dėmesio į skirtybes, krikščionys gali tapti tokie „artimieji“ kaip samarietis iš Evangelijos.