Evangelija     Lk 1, 26–38

Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų
Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai, tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

 

2023 m. gruodžio  24 d.

IV  ADVENTO  SEKMADIENIS

Ketvirtasis Advento Sekmadienis kreipia į Ramybę.  Adventiniame vainike įžiebiama  ketvirtoji  violetinė žvakė,  tai Angelo žvakė, primenanti angelų žinią:

 

 „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“.

8.45 val. giedama Švč. Mergelės Marijos valandos, Rarotos.

Šv. Mišios aukojamos  9.00 val.  ir  10.30 val. (Suma)

Bus laiminamos parapijiečių atsineštas prakartėles bei statulėles.

 

DIEVAS MUMYSE

 

Jau greitai švęsime Šv. Kalėdas, tą neįtikėtiną Dievo žinią žmonėms. Žinoma, mes viską suprantame ir neapsimetinėsime, kad kaip tik tada gims Jėzus… Dievas žemėje jau yra gimęs, miręs ir prisikėlęs, ir garbingai gyvena. Mums, gyvenantiems dabar, daugiau ar mažiau patenkintiems gyvenimu, skirta užduotis leisti Dievui gimti mūsų širdyse, arba, geriau, leisti jam gimti mūsų širdyse ne taip, kaip tai įvyko prieš metus ar prieš tris metus… jaučiu, kad tokio Kristaus įsileidimo į širdį tikrai nepakako.

Klaidinga visų palaikoma mintis yra ta, kad mes jaučiamės įpareigoti pamaldžiai ir prisilaikant gerų manierų pasirengti Kristaus atėjimo į pasaulį šventei. Tačiau šalia mūsų esantys žmonės, o gal ir mes patys nesijaučiame galį tinkamai tai padaryti, nes vienas skausmas veja kitą. Esame išsiblaškę, besirūpinantys dėl savo kasdienių reikalų, gyvenantys netektimis, todėl niekaip neįsijaučiame į ateinančių švenčių džiaugsmą.

Mūsų mirusieji, su kuriais daugiau nebeteks valgyti Šv. Kūčių vakarienės, tarpusavio gyvenimą lydintys nesusipratimai, kenčiamas šaltis ir nepritekliai, kai norėtųsi tiek daug, o įmanoma taip mažai…

Mums reikia drąsos suprasti, kas iš tiesų įvyko Šv. Kalėdų naktį. Dievas ieško sau vietos tarp atliekų ir gimsta mažame tvartelyje. Taip yra todėl, kad mes suvoktume, jog džiaugsmas atsiranda, įveikus liūdesį, kad Dievas, ateidamas į pasaulį, visiems laikams stojo vargingiausiųjų pusėje, ir per šias Kalėdas Jis neapsigyvens spindinčiose vitrinose ir spalvinguose ekranuose…

Apie tikrąjį džiaugsmą mums pasakoja šio Sekmadienio Evangelija.

Mažoji Marija jaučia, kad jos įsčiose auga Kūdikis. Ji, kaip ir visos motinos, džiaugiasi tuo, o žinodama, kad tas Kūdikis yra visos tautos Lauktasis, negali tokio džiaugsmo išlaikyti savyje  Drauge, gal savotiškai ir abejodama, Marija keliauja pas Elzbietą, tikėdamasi pas ją sulaukti galutinio ženklo, kad Dievas iš tiesų pasirinko tokį kelią ateiti į pasaulį.

Taip ir atsitinka. Elzbieta, išvydusi Mariją, išbėga jos pasitikti, dar negimęs Jonas Krikštytojas atpažįsta ateinantį Mesiją, o Elzbieta pajunta sujudėjusį įsčiose kūdikį. Senyva moteris, taip pat supratusi, kad išsipildo jos taip ilgai melstas motinystės ilgesys, sveikina Mariją.

Marija gi, sujaudinta tokių įvykių pradeda džiaugsmingą giesmę, šlovindama Dievą, gelbstintį ją ir visus žmones. Tai tiesa: Dievas nusprendė ateiti pas mus, Dievas jau yra čia. Tai jau nebe seno Nazareto rabino dūsavimai kiekvieną šeštadienį, laukiant Mesijo atėjimo, bet tikrovė, kuri jau pasirodė.

Todėl abi moterys džiaugiasi tuo nepaprastu įvykiu, kuris dar neįvyko, bet kuris jau yra jų tarpe…

Kaip tiktai tai ir yra džiaugsmingoji Šv. Kalėdų žinia: nesvarbu, kokiose sąlygose bebūtų atsidūręs žmogus, kokioje šalyje begyventų, jis gali jaustis laimingu, jei tik išgirsta jam skirtą Dievo Žodį. Dievas ateina į pasaulį, kad nuramintų mūsų širdis.

Geroji naujiena yra tai, kad Dievas yra prieinamas, paprastas. Jis kitoks, negu mes galime pamanyti. Jis neturi nieko bendro su mūsų baimėmis, Jo neišblaško mus persekiojančios kasdienybės šmėklos. Dievas paprasčiausiai yra kitoks.

Marija su Elzbieta tai jau žino, džiūgauja ir pasakoja apie tai viena kitai. Jos kalba apie Dievo darbus, mato Jį žmonijos istorijoje, atseka Jo pėdsakus savo tautos gal ir ne pačiuose gražiausiuose įvykiuose. Jų džiaugsmas nebetelpa jų širdyse, nes jos regi šviesią, giedrą ateitį su Dievu. Atrodytų, jos prisilietė prie Dievo širdies…

Mes juk irgi džiaugiamės, kad Dievas gyvena mūsų istorijoje? Ar ne taip?…

Ir mes, tikintieji, pašaukti į šventosios tautos susirinkimą, vertai tepriimsime Išgelbėtoją, ateinantį pas mus per Mariją. – Viešpatie, tavoji šeima atskuba švęsti savo Atpirkėjo gimimą: tegu ji nuolatos gauna Jo atnešamų malonių.

     Jis gyvena ir viešpatauja per amžių amžius. Amen.