Pirmuoju Advento sekmadieniu prasideda liturginiai krikščioniškieji metai.

       Šios keturios pasiruošimo Kalėdoms savaitės ilgą laiką neturėjo tik joms būdingų bruožų. Lyginant su Velykomis ir Gavėnia daugiausia dėmesio kreipėme į atgailos būtinumą, kol galiausiai kažkas Adventą net pavadino „Kalėdine Gavėnia“.

      Tikriausia, reiktų apvalyti Adventą nuo gavėniškos nuotaikos, uždengiančios džiugaus laukimo, vilties, giedros nuotaikos jausmus, be abejo, drauge neužmirštant apmąstymo, maldos ir vidinio apsivalymo.

      Sakyčiau, svarbiausia, kuo privalo šiuo laikotarpiu persiimti krikščionis, būtų troškimas ir ilgesys. Mesijas atėjo į pasaulį tada, kai jo troško ir ilgėjosi ištisos kartos. Advento pradžioje mes irgi skatinami su ilgesiu laukti Išganytojo atėjimo.

      Ir vis tiktai Adventas stebina… Pamaldų metu kalbama apie „Tą, kuris turi ateiti“. Nors tikintieji žino, jog tai jau yra įvykę istorijoje, tačiau Advento sekmadienių liturgija vis kalba apie Kristaus gimimą, kaip apie ateitį…

      Taip yra todėl, kad mes vis dar privalome suprasti ir išgyventi tą vienintelį istorijos įvykį. Pas mus ateinantis Dievas dar tebelaukia priėmimo, laukia, kol jam bus duota galimybė įeiti į žmonių tarpą, kol į Jį bus atkreiptas dėmesys.

       Kristus jau yra gimęs. Minėdami šį džiugų įvykį, nepagalvojame, kad gimti reikia mumyse esančiam krikščioniui, pamėginti visa širdimi priimti pas mus ateinančio Dievo tikrovę.

       Viešpats ateina pas žmogų ne tam, kad būtų formaliai pagerbtas, kad kažkas po ilgos pertraukos dar kartą išsirengtų į bažnyčią, o paskui tą kelią vėl užmirštų ilgam laikui, pagaliau, Viešpaties nedomina, ar daug žmonės kalbės apie Jo gimimą. Dievui labiausiai rūpi pakeisti mūsų vidų, priversti kitaip pažvelgti į gyvenimą. Šiuo atveju nereikėtų apgaudinėti savęs. Nepakanka vien tiktai apžvelgti esančias pasaulyje problemas ir galvoti, kaip mes galėtume jas spręsti. Priimti Kristų – reiškia: priimti ir Dievo žmonėms skirtą išganymą, spręsti savo ir pasaulio problemas, įsiklausant į Jo balsą.

      Tačiau Advento pilnai nesuvoktume, žvelgdami vien į Kristaus Gimimo paslaptį. Ateitis – tai ne vien artėjančios Kalėdos, bet taip pat ir kitas Išganytojo atėjimas amžių pabaigoje. Kristaus atėjimas į pasaulį, ir Jo, kaip teisėjo, grįžimas sudaro bendrą išganingų įvykių grandinę. Tiek pradžioje, tiek pabaigoje Viešpats pasirodo, kaip Išgelbėtojas.

       Priešingai jau nusistovėjusiai nuomonei, kalbos apie Paskutinį Teismą visiškai nemoko mūsų gūžtis iš baimės.

     „Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“,- sako Išganytojas.

       Priimdami gailestingumą bei atpirkimą nešantį Kristų, galime būti tikri, kad mus priims ir teisingumą skelbiantis Kristus.

        Žmogus visuomet buvo Dievo rūpestis, Kristaus kančia. Dievas visąlaik siekia žmogų išlaisvinti, išgelbėti ir niekuomet nesutiks su tuo, kad šios pastangos būtų tuščios.

       Taip galima suvokti Advento prasmę. Kalbama apie būtinumą su viltimi artintis prie Dievo, kuris jau tapo artimas mums, įsikūnydamas silpname Kūdikyje, priimti Jo atleidimą, ramybę, išvadavimą, kad išsilaisvintume iš bet kokios baimės…

        Reiktų pasakyti, kad Adventą išgyvename ne vien tik mes. Šis kantraus laukimo, troškimo, ilgesio laikas tam tikra prasme skirtas ir Viešpačiui.

        Dievas laukia žmogaus apsisprendimo…

        Dievas ateina pas žmones, nori būti su jais, deja, žmogus užsispyręs stovi vietoje, taip darydamas pačią didžiausią nuodėmę: ramiai įsivaizduodamas esąs saugus. Net ir girdėdami kalbant apie pasaulio pabaigą, raminame save, kad tai, galbūt, bus ne tuojau pat.

        Galbūt… Tačiau svarbiausia suvokti, jog, trokštant, kad „toji diena neužkluptų netikėtai“, būtina dabar priimti arti esantį ir taip dažnai mūsų nesuprastą Dievą.

        Gal tada pagaliau pavyks suvokti, ir ką reiškia „ilgėtis Dievo“…

Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5).

Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir tada nesustabdomai prasiveržė galingas balsas, raginantis kardinaliai keistis…

 

A D V E N T A S

2022 m. lapkričio 27 d. – gruodžio  24 d

       Adventas trunka beveik mėnesį. Per tą laiką praeina 4 sekmadieniai. Tai tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Jėzaus gimimo šventę Šv. Kalėdas. 

         Viena iš šio laikotarpio tradicijų – Advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių Advento vainikas negali būti kitokios formos. Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiame, yra Karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

          Bažnyčiose yra paprotys puošti Adventinį vainiką su keturiomis žvakėmis (viena rožinė ir trys violetinės) ir viena balta vadinama Rarotinė žvakė – Dievo Motinos Marijos simbolis. Pagal paplitusią tradiciją, pirmoji žvakė – Pranašo, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.