Aš stoviu prie durų, kurios šiame gyvenime niekada neatsidaro. Tik mirties valandą. Mirties valanda pradeda naują gyvenimą, kuriame nėra vietos žemėje gyvenantiems. Mirtis užbrėžia ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų, ir stoviu dabar prie slenksčio, kurio dar man peržengti nevalia. Mano mirusieji mylimieji paliko skausmą ir paliko meilę. Ta meilė man leidžia išvysti juos lyg jie būtų gyvi. Ta meilė neužmiršta. Ir neišeina su mirtimi.

Vėlinių dieną aš stoviu prie to slenksčio ir įtempiu atmintį, kad mano mirusieji mylimieji apsilankytų. Jie taip arti mano širdyje, kad jaučiu jų tikrą buvimą. Ir tas buvimas mane guodžia. Stoviu prie to slenksčio norėdama prisiliesti prie amžinybės gyvenimo, prisiliesti prie Dangaus. Nekviesta aš čia negaliu ateiti, kol dar mano gyvenimas turi ateitį žemėje. O kai turės ateitį amžinybėje aš peržengsiu tą slenkstį, kitiems palikdama netekties skausmą. Išeinantieji palieka ne tik skausmą, palieka meilę, kuria kadaise mus mylėjo.

Norėčiau, kad to slenksčio peržengimas, kai ateis laikas, būtų palaimintas. Tegul jo nebijau. Tai Dievo karalystės prieangis. Dievo karalystę aš nujaučiu, tačiau trūksta vaizduotės į ją panirti. Aš nujaučiu, kaip gera mano mylimiesiems išėjusiems, tai jaučiu maldoje. Malda palydi prie to slenksčio. Malda ten gali patekti. Ji skirta išėjusiems. Skirta Dievui. Skirta man pačiai. Peržengusi tą slenkstį malda yra mano apsilankymas pas mylimuosius. Malda aš juos šaukiu, ji atneša man nusiraminimą.

Tikiu, kad mirusieji Dangaus karalystėje atmena mane. Meldžiasi už mane ir mane lydi. Jie gali manęs nepalikti vienatvėje ir dovanoja Dievo artumą. Glaudžiuosi prie amžinybės. Iš tolo ją regiu kaip savo ateitį, kaip savo nemirštančią viltį. Nemirštančią viltį išvysti Dievą ir savo mylimuosius. Dievas išskiria mus, kad galėtų pats vienas mus apkabinti, pavadinti vardu. Mirusieji išsineša ir mano vardą. Jis yra atminimas.

Vėlinių dieną aš uždegu žvakę, ir niauriame rudens pasaulyje ji šviečia kaip viltis. Ji apšviečia netektį ir aš pamatau jos prasmę. Visa prasmė yra pas Dievą. Kitaip aš nepaaiškinčiau mirties. Ji man visada atrodytų beprasmė. Atrodytų, kaip pabaiga ir nesibaigiantis liūdesys mane slėgtų vienatvėje ir apleistume. Bet Dievas niekada neapleidžia. Net vienatvės mirtyje nėra, yra Dievo palydėjimas. Yra stebuklas Jį išvysti.

Dievas moko būti. Jeigu jau dabar mokyčiausi būti Jo akivaizdoje, mirtis tebūtų vienas lengvas žingsnis, vienas žingsnis pasiekti meilę. Dabar aš stoviu prie to slenksčio bandydama vis iš naujo ir iš naujo pajusti meilės kvapą. Žvelgdama į kapą jaučiuosi tos meilės kvapo apsiausta. Bet dar turiu grįžti. Mirusieji paleidžia mane gyventi tolimesnį gyvenimą, o aš parsinešu namo to meilės kvapo palaiminimą. Mirusieji palydi mane iki slenksčio ir nusigręžia. Kad nematytų mano ašarų. Neviltis žeidžia. Žeidžia ir išėjusiuosius, ir Dievą. Neviltis yra mirtis, kuri neturi ateities. Tegul nelydi manęs neviltis, tegul ji manęs neapgauna. Nes meilė už ją stipresnė. Tikėjimas yra stipresnis. Apsvaiginta meilės kvapo aš netekties skausmą paverčiu giesme Dievo šlovei.

Kada stoviu kapuose, vėjas man šnabžda mirusiųjų vardus. Jis paliečia sielą, kurioje tie vardai įrašyti. Vėjas ištaria Dievo vardą ir palieka jį tarti vėliau, kada būsiu pasirengusi. Dievo vardas išsiskiria ir lyg šauksmas nustelbia netekties skausmą, praradimo liūdesį, netikėjimo pagundą. Tas šauksmas yra kvietimas susimąstyti, kad esu laikina šioje žemėje ir amžina Dievo žvilgsnyje. Vos juntamas vėjo prisilietimas yra lyg amžinybės apsilankymas, mirusiųjų sugrįžimas pasižiūrėti, kaip išaugo mano tikėjimas. Jis dabar didesnis negu buvo prieš mirtį. Tikėjimas nugali mirtį, nes jis nesibaigia.

Taip susimąstoma tik kapuose. Mintys nejučia atsiduria anapus. Mano širdis lyg peržengia slenkstį ir apkabina išėjusiuosius. Širdžiai nėra užtvarų. Ji yra visur. Ji sugeria visą netekties skausmą, kad išvystų išgrynintą sielvartą, kuris nežlugdo, kuris apvalo. Ir dar tas ilgesys… .   Tas ilgesys atveda mane prie slenksčio. Tas ilgesys prie jo ir pasilieka. Jis laukia, kada bus nuramintas ir aplankytas. Jis laukia kantriai, laukia tos valandos, kuri suvienytų išėjusiųjų ir mano sielą, Dievo ir mano sielą. Ilgesys turi veidą. Aš bandau jį atpažinti. Tai mano ateities veidas. Tai mano Dievo veidas.

Tas pasaulis, kuris yra anapus slenksčio yra slėpinys. Ir mano širdis bandydama peržengti tą slenkstį to pasaulio taip ir nepažįsta. Mano širdis dar labai prisirišusi prie žemės. Dar ji turi grįžti. Grįžti su užtikrinimu, kad anapus yra tik palaima. Tai mano širdies nuojauta. Ta nuojauta stiprina mano tikėjimą, už kurio visada stovi Dievas. Ta nuojauta kužda, kad Dangaus karalystė yra Dievo širdis. Priglaudžianti ir guodžianti.

Vėlinės yra tas metas, kai vėl ateinu pasisveikinti ir atsisveikinti su mylimaisiais išėjusiaisiais. Tai metas akis pakelti į Dangų. Metas tyliai pastovėti prie slenksčio. Tai ir palaimos metas. Aš niekada nebūnu taip arti amžinybės, kaip Vėlinių dieną. Per visą dieną dega žvakė, kuri yra lyg ženklas, kad stoviu aš prie pat slenksčio. Kad laukiu. Kol baigs degti žvakė sielos malda aš kreipsiuosi į tuos, kurie nebegrįš. Bet aš čia sugrįšiu. Ir per vienas Vėlines degs žvakė mano atminimui, degs ta žvakė Dievui pasilenkusiam prie sielos amžinoje ramybėje. Ir kai užges paskutinė žvakė ta amžina ramybė liks vienintele tikrove ir namais.

Bernardinai.lt, ,,Prie neperžengto slenksčio.“

 

Viešpatie, Tu šventojoje drobulėje, į kurią Juozapas iš Arimatėjos nuėmęs nuo kryžiaus suvyniojo Tavo švenčiausiąjį Kūną, teikeisi įspausti savo kančios ženklus ir savo švenčiausiojo kūno žaizdas. Meldžiame Tave, meilingai suteik, kad per Tavo kryžių ir mirtį būtume nuvesti į garbingą prisikėlimą, o mirusiųjų vėlės gautų amžinąjį atilsį dangaus karalystėje. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.

 

Maloniai kviečiame maldai už mirusiuosius.

 

Šv. Mišiose melsimės už mirusiuosius sudėtinėmis intencijomis.

 

VĖLINIŲ AŠTUONDIENIS – VĖLINIŲ  OKTAVA

 

Lapkričio 1 d. – 8 d.

 

Šv. Mišios už mirusius aukojamos:

Lapkričio 1 d., antradienis

Jėzaus Kristaus Kančios apmąstymas (Einamas Kryžiaus kelias)  16.30 val.

Vėlinių Šv. Mišios už mirusius  –  17.00 val.

Po Šv. Mišių Vėlinių procesija bažnyčioje.

Lapkričio  2 d., trečiadienis

MIRUSIŲJŲ  PAMINĖJIMO  DIENA

V Ė L I N Ė S

 

Mirusiųjų paminėjimas. Šventoji Motina Bažnyčia jau sužavėta visais savo vaikais danguje ir juos pagerbusi tinkamomis pamaldomis, stengėsi užtarti pas Dievą visas sielas, kurios su tikėjimo ženklu pirma mūsų išėjo ir miega prisikėlimo viltyje, taip pat ir visus iškeliavusius nuo pasaulio pradžios, kurių tikėjimą žino tik vienas Viešpats, kad jie, nuo nuodėmės poveikio nuvalyti ir įžengę į dangaus piliečių draugiją, galėtų džiaugtis amžina palaima.

Šv. Mišios aukojamos: 

 

10.30 val. (Po Šv. Mišių Vėlinių procesija bažnyčioje) ir 17.00 val.

16.30 val. einamas Jėzaus Kristaus kančios Kryžiaus kelias.

 

Galima laimėti visuotinius atlaidus mirusiesiems, jei tikintieji išpildo įprastines atlaidams gauti sąlygas:

 

1. Mirusiųjų minėjimo dieną (lapkričio 2 d.) pamaldžiai aplanko bažnyčią ar viešą koplyčią ir ten sukalba ,,Tėve mūsų“ maldą ir Tikėjimo išpažinimą;
2. Mirusiųjų minėjimo aštuondienio metu (lapkričio 1 – 8 d.) pamaldžiai aplanko kapines ir bent mintimis pasimeldžia už mirusiuosius.

 

                           Lapkričio 3 d., ketvirtadienis    –  10.00 val.

                           Lapkričio 4 d., penktadienis      –  10.00 val.

                           Lapkričio 5 d., šeštadienis          –  10.30 val.

                                            Lapkričio 6 d.,  Sekmadienis      –     9.00 ir 10.30 val.

                           Lapkričio 7 d.,  pirmadienis       –   10.00 val.

                            Lapkričio 8 d.,  antradienis)      –   10.00 val.