Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė buvo įvesta 1264 m. Tai buvo reakcija į tuo metu Vakarų krikščionijoje ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Tais laikais įvyko ir garsusis Bolsenos stebuklas. Pasakojama, kad čekų kunigas, vardu Petras 1263 metais keliavo iš Prahos į Romą. Pakeliui, jau netoli Romos, Bolsenos miestelyje jis aukojęs Mišias ir jų metu įvykęs stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjęs lašėti kraujas. Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV 1264 m. paskelbė bulę “Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta “Viešpaties Kūno” – “Corpus Domini” šventė, šiandien vadinama Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo švente. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija.

Romoje tuo metu Popiežiaus rūmai buvo ne Vatikane, bet prie Laterano Šv. Jono bazilikos, kuriai ir šiandien tebepriklauso Romos vyskupo katedros titulas. Būtent Laterano bazilikoje būdavo aukojamos Devintinių Mišios, o po Mišių popiežiaus vadovaujama procesija patraukdavo į netoli esančią Didžiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos baziliką. Specialiai Devintinių procesijoms buvo nutiesta nauja gatvė, tiesia linija jungianti dvi bazilikas – iki mūsų dienų išlikusi Via Merulana.

Romoje šimtmečiais gyvavusi Devintinių procesijų tradicija miesto gatvėmis buvo nutrūkusi devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Ją 1979 m. atgaivino palaimintasis Jonas Paulius II.

,,Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

Šiais metais birželio 19 d., Sekmadienį, bus švenčiama ŠVČ. KRISTAUS  KŪNO IR KRAUJO ŠVENTĖ arba DIEVO KŪNO ŠVENTĖ, kuri dar vadinama Devintinėmis. Švenčiama po Švč. Trejybės ir po Sekminių, devintąjį Velykinio meto Sekmadienį. 

Religinė šventės dalis yra skirta pagarbinti Švč. Sakramentui  (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta XIII a.). Rengiamos iškilmingos procesijos, šventinami žolynai, vainikai, beržų šakelės – jie vadinti „Devintinių žolelėmis“ ir naudojami visokiai apsaugai.

ŠVENČIAUSIOJO KRISTAUS KŪNO IR KRAUJO IŠKILMĖS

DEVINTINĖS

Mūsų šventovėje:

2022 m. birželio 19 d., Sekmadienį,

Šv. Mišios aukojamos  9.00 ir 10.30 val. (Suma)

Prieš Šv. Mišias šventinami žolynai.

Po Sumos Šv. Mišių išstatomas Švč. Sakramentas ir

daroma Devintinių procesija.

Po Devintinių procesijos teikiamas palaiminimas su Švč. Sakramentu.

HIMNAS  ŠVENČIAUSIAJAM  SAKRAMENTUI (Pange, lingua, Gloriosi)

KŪNO PASLAPTĮ ŠLOVINGĄ, * taurę Kraujo prakilnaus *
Skelbia himnas iškilmingas, * Skirtas aukai iš dangaus – *
Tam, kurio mirtis siaubinga * Žemės nuodėmes nuplaus.

Tėvo siųstas mums, atėjęs * iš Mergelės nekaltos, *
Išganingą žodį sėjo * Žemės klystančios keliuos. *
Tik kelionė Jo artėjo * prie slaptingos pabaigos.

Paskutinę vakarienę * su bičiuliais artimais *
Pagal nuostatą kiekvieną * atšvenčia ištikimai. *
Ir po to save kaip duoną * teikia mokiniams Jisai.

Žodis, tapęs Kūnu, ima * Sieloms būt maistu nauju. *
Kinta duona, kinta vynas – * virsta Kūnu ir Krauju. *
Ir vargingas pažinimas * taps tikėjimu gaiviu.

Prieš taip didį Sakramentą * pulkim galvas lenkdami, *
Nes jau seną Testamentą * maino įstatai nauji, *
Tikim paslaptį tą šventą, * Kristaus žodį gerbdami.

Dievui Tėvui Sutvėrėjui * teskamba džiugi giesmė, *
Dievui Sūnui Atpirkėjui * iš visos širdies garbė *
ir dangaus šviesos Nešėjai – * Dvasiai amžina šlovė! Amen.