Advento dvasia – Dievo viešpatavimo išsipildymo ir Jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas.
Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje. Melsdamiesi mes ne tik stipriname kokias nors dvasines nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus; mes rūpinamės tik tais dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo, valdančio mūsų drąsą. Iš tikrųjų netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus drąsos ir netgi didvyriškumo išteklius.
Mūsų amžius stulbina gilių įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi ji neturi tvirtų pagrindų, toliau nesirenkama.
Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia tvirto nusistatymo. Šis jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi ilgiau, tai rodo nebrandumą.
Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti rimtai. Kalbėti apie Adventą pradedame nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas, nes tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį jis atnešė pasauliui.
Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė? Liturginis advento laikas yra Dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link, laukimas.
Adventas nėra tik įvykio, bet, taip pat, ir asmens laukimas. Tai galų gale reiškia tą patį dalyką, kadangi laukimas įvyks yra būtent Dievo įsikišimas į istoriją: Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimas. Štai kodėl Biblija apskritai šį laukimą išreiškia Kristaus, kaip Dievo siųstojo, asmens laukimu.
Pasitikdami Adventą, ieškokime Dievo artumo, kuris pakeis adventinę nuotaiką Kalėdų džiaugsmu.
Sekdami tėvų papročiais, Kalėdų išvakarėse – Kučių vakarą susirenkame prie bendro stalo, simbolizuojančio šeimos altorių.
Šį šventą Vakarą, kai aplink viešpatauja tyla, prabyla mūsų širdys; jos šaukiasi viena kitos, viena kitai atleidžia, viena kitai linki gražiausių vilčių išsipildymo. Ši Šventa Vakarienė vienintelė tokia.
Ji ne vien kūnui pasistiprinti skirta. Tarp jos pasninkiškų patiekalų kalėdaitis, žuvis, kviečiai… Tai valgiai iš Kristaus pašventintų puotų.
Malda, kuria pradedama ši vakarienė, šventiška rimtis, giesmės, kurios aidi prie stalo, ir tarpusavio meilė viską apgaubia šventumo ir paslapties skraiste.
Kučių vakarienė jungia Betliejaus tvartelį su Paskutinės Vakarienes iškilme. Kalėdaitis ir šienas yra šių paslapčių simboliai. Dievas panoro tapti kaip vienas iš mūsų: ,,Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Prieš du tūkstančius metų Betliejaus tvartelio ėdžiose pravirkęs kūdikis, Dievo Sūnus ir šiandien gyvena altoriuose Duonos pavidale…
Adventas trunka beveik mėnesį (2021 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 24 d.). Per tą laiką praeina
4 sekmadieniai. Tai tikinčiųjų susikaupimo ir apmąstymų metas prieš Jėzaus gimimo šventę Šv. Kalėdas.
Viena iš šio laikotarpio tradicijų – advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių advento vainikas negali būti kitokios formos. Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad kūdikėlis, kurio laukiame, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.