PASAULINĖ LIGONIŲ DIENA
Vasario 11 – oji. (Šeštadienis)

Popiežius Jonas Paulius II 1992 metais vasario 11-tąją paskelbė Pasauline ligonių diena.
Nuo šios datos šią dieną mini visas krikščioniškasis pasaulis.

           Dieve, šiandien, minėdami Pasaulinę ligonių dieną, tave meldžiame:
 stiprink ligonius, kad jie savo kentėjimus aukotų kenčiančiam Kristui;
tegu mūsų maldos išprašo jiems kantrybės ir sveikatos,
o gydytojams bei slaugytojams – atsidėjimo ir meilės.

Šv. Mišios aukojamos:

Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje  – 10.30 val. ir 17.00 val.
2017 m. vasario 10 d. (penktadienį) Kuršėnų ligoninėje  –  10.00 val.

Bus teikiamas Ligonių Sakramentas.

Sudarykime sąlygas ligonių atvykimui į bažnyčią.

Ligonių patepimas

Ligonių patepimo sakramentas – tai ženklas, per kurį Bažnyčia prašo Viešpaties, kad Jis sustiprintų sunkiai sergančio ligonio kūną ir dvasią, augintų ne tik ligonio, bet ir jo artimųjų bei slaugytojų pasitikėjimą Dievo valia, pašventintų kančią, grąžintų sveikatą.

Ligonių patepimo sakramento simboliai:
    Malda ligonis pavedamas kenčiančiam ir visas ligas nugalėjusiam Dievui.
    Rankų uždėjimas – tai Šventosios Dvasios galios perdavimo, pastiprinimo ženklas.
    Patepimas Ligonių aliejumi – sustiprina Krikštu pateptą krikščionį kovoje su liga, skausmu, išbandymais, primena išrinkimą, paskyrimą būti Dievo karalystės dalyviu.

…Ar nereikėtų mums dažniau susimąstyti, kiek daug priklauso nuo mūsų pačių, kad mes turime pasirinkimo laisvę, kaip gyventi. O jeigu gyvenime atsitinka tokia nelaimė, kaip sunkios ligos atėjimas į namus, nereiktų pamiršti vilties, užuojautos ir supratimo, reikėtų stengtis ieškoti stiprybės savyje. Kaip H. Kušneris rašė: „Dievas sukūrė pasaulį, kuriame nutinka daug daugiau gerų dalykų nei blogų. Nelaimės mus liūdina ne tik todėl, kad jos kelia skausmą, bet ir todėl, kad jos išimtinės. Dauguma žmonių kasdien prabunda jausdamiesi gerai. Dauguma ligų pagydomos. Dauguma lėktuvų pakyla ir saugiai nusileidžia… Avarija, apiplėšimas, neoperuotinas piktybinis auglys – tai gyvenimą griaunančios, bet labai retai pasitaikančios išimtys. Kai gyvenimas įskaudina, gali būti sunku tai pamiršti. Kai stovite šalia labai didelio objekto, viskas, ką matote, yra tik tas objektas. Tik atsitraukę nuo jo galite pamatyti, kas jį supa. Kai mus pribloškia kokia nors tragedija, matome ir jaučiame tik ją. Tik prabėgus šiek tiek laiko, galime įvertinti ją gyvenimo ir pasaulio kontekste.“
Sužinojus sunkią diagnozę, savo ar artimo žmogaus, nereiktų aklai pasinerti į sielvartą. Žmogaus siela ir dvasia pasižymi didele stiprybe, kuri gali padėti ištverti didžiausius gyvenimo iššūkius ir suduotus likimo smūgius. Ligonio artimieji be gailesčio dar turi rasti stiprybės savyje ir suteikti jos ligoniui, kad jis galėtų neprarasti vilties, galvoti apie jau nugyventą gyvenimą, patirtas neužmirštamas laimės akimirkas ir iš naujo jomis pasidžiaugti, nieko neteisti ir nekaltinti. Tai nieko jau nepakeis, tik dar labiau gniuždys, privers nuleisti rankas prieš kovą su liga ir laukiančius išgyvenimus. Ligonis visada turi žinoti, kad jis ne vienas, kad yra žmonių, kurie jį myli ir palaiko. Nepamirškime to sakyti savo artimiesiems. Tik atjauta, tikėjimas ir meilė padės ištverti sunkios ligos atnešamą skausmą, neprarasti vilties.

Tebūnie mūsų gyvenimas pagal  Šv. Mišių maldą:

—    Meldžiame Tave, Viešpatie, apvalyk mūsų širdį, kad Tavo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus,
atvykdamas į mus, atrastų sau tinkamai paruoštą buveinę. —