Mk 1,7-9

 

        ⁷Jis paskelbė: ,,Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio.

       ⁸ Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.

 

————————–

2026 m. birželio 24 d., trečiadienį,

ŠV. JONO  KRIKŠTYTOJO  GIMIMAS

Lietuvoje Jonas Krikštytojas yra Kauno arkivyskupijos globėjas.

 

Mūsų parapijoje birželio 24 d. yra švenčiami tituliniai Šv. Jono Krikštytojo atlaidai.

Birželio 24 dieną Romos Katalikų liturgijoje švenčiama Šv. Jono Krikštytojo, Viešpaties pirmtako, Gimimo  dieną. Jis, dar būdamas Šventosios Dvasios pripildytos motinos įsčiose, džiūgavo dėl žmonijos išganymo atėjimo, pats jo gimimas pranašavo Viešpatį Kristų. Tokia malonė spindėjo jame, kad pats Viešpats apie jį sakė, jog tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją.

Paprastai Bažnyčia prisimena šventųjų mirties dieną, kai jie gimsta dangui, tačiau yra dvi išimtys:

Švč. Mergelės Marijos (rugsėjo 8 d.) ir Šv. Jono Krikštytojo gimimo žemėje iškilmingi minėjimai.

Šv. Jonas Krikštytojas nuo pat gimimo yra tam, „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 79).

Atėjus tamsai į mūsų gyvenimus, ieškokime pagalbos ir užtarimo pas Šventąjį Joną Krikštytoją. Jis apšvies mūsų gyvenimo  kelią.

Krikščioniškoje tradicijoje Šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis – Jėzaus Kristaus pirmtakas išpranašautas Senajame Testamente.

Evangelija pagal Luką atskleidžia Jono Krikštytojo ir Jėzaus giminystės ryšius. Jo motina, Šv. Elzbieta, buvo Švč. Mergelės Marijos pusseserė. Jono gimimas buvo stebuklingas, nes Elžbieta jį pagimdė būdama senyvo amžiaus. O jos vyras, žydų kunigas Zacharijas, buvo nubaustas – prarado žadą, nes netikėjo arkangelo Gabrieliaus jam paskelbta žinia, kad senatvėje susilauks sūnaus. Kai Elžbieta buvo šeštą mėnesį nėščia, ją aplankė Mergelė Marija. „Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elžbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1,41).

Legenda pasakoja, kad Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas buvo nužudytas Nekaltųjų vaikelių žudynių metu, o Elžbieta su kūdikiu pasislėpė olose netoli Betliejaus, kur juos rado iš Egipto grįžtanti šventoji šeima. Gyvendamas Nazarete (iki išėjimo į dykumą) Jonas žaisdavo su Jėzumi.

Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą, skelbė artėjančią Dievo Karalystę, Jordano  upėje krikštijo atgailaujančiuosius. Jonas Krikštytojas pakrikštijo ir Jėzų, pavadinęs Jį Mesiju, t.y. atliko tai, kas Senajame Testamente skirta pranašui Elijui. Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia balandžio pavidalu nusileido iš dangaus.

Pagrindinis Jono Krikštytojo nuopelnas yra tas, kad jis skelbė žmonėms Mesijo atėjimą, jį pakrikštijo ir įvardijo Dievo Sūnaus kilnumą, kuris buvo toks didelis, kad net Jonas buvo „nevertas nusilenkęs atrišti jo apavo dirželio“ (Mk 1,7).

Jonas turėjo daug mokinių, kuriems jis pasakė, kad pasirodė lauktasis pasaulio Išganytojas. Jono mokiniai, tarp kurių buvo būsimieji apaštalai Petras ir Andriejus, nusekė paskui jauną vyrą iš Nazareto, kurį Jonas pakrikštijo.

Manoma, kad Jono Krikštytojo kūną, po egzekucijos Erodo tvirtovėje prie Negyvosios jūros, paėmė jo mokiniai ir palaidojo Sebastijone, Samarijoje. Pasakojama, kad Romos imperatorius Julijus Apostata (Atskalūnas) IV a. iškasė Šv. Jono Krikštytojo palaikus ir viešai sudegino, norėdamas sunaikinti šventojo kultą.

Jonas Krikštytojas yra kelių Italijos miestų globėjas. Jam skirta daug bažnyčių, jo vardu tradiciškai vadinamos visos krikštyklos.

Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas dvejopai:

 

1. Kaip vaikas kartu su Kūdikėliu Jėzumi šventosios šeimos siužetuose; ši tema, neminima Šventajame Rašte, pirmiausia pasirodė italų renesanso dailėje; Šv. Jonas Krikštytojas čia vaizduojamas vyresnis kaip dvejų metų amžiaus su nendriniu kryžiumi;
2. Suaugęs – paprastai išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu (Mk 1,6). Kartais šalia jo stovi (arba yra laikomas rankose) avinėlis su nimbu (aureole). Jonas Krikštytojas rodo ranka į avinėlį, – primindamas Evangelijos tekstą, kai krikštydamas Jordano upėje Jėzų jis pasakė: „Štai Dievo avinėlis“ (Jn 1,36). Šalia Jono stovi puodynė su medumi arba rankose laikomas korys medaus, tai užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius.

Jonas Krikštytojas taip pat gali būti vaizduojamas kaip pamokslininkas, skelbiantis atsivertimo krikštą ir liepiantis visiems atgailauti. Individualus Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu. Retkarčiais Jonas vaizduojamas ir su krikšto indeliu. Taip pat gali būti su ritiniu rankose, kuriame kartais užrašyti žodžiai iš Izaijo pranašystės „Vox clamantis in deserto“ – „Tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1,3).

Ankstyvuoju Bizantijos dailės laikotarpiu vaizduojamas kaip ir kiti pranašai angelo pavidalu su sparnais arba kaip dieviškasis pasiuntinys, kuris atėjo nutiesti Viešpačiui kelią (Mk 1,2). Šv. Jono Krikštytojo kultą itin išplėtojo Stačiatikių Bažnyčia, traktuojanti jį kaip asketo idealą, „dykumų angelą“.

Nuo vėlyvųjų viduramžių imta vaizduoti vien tik nukirstą Jono Krikštytojo galvą gulinčią ant padėklo. Buvo tikima, kad tokie paveikslai turi gydomąją galią.

Jono Krikštytojo šventės dieną jau nuo amžių  krikščionys  degino deglus, nes Jonas pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“; ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsukusi ratą, nusileidžia saulė, ir pažymima, kad praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. Taip pat tai išreiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti – Kristaus gimimo dieną – ilgėti…“

Šv. Jonas Krikštytojas nuo pat gimimo yra tam, „kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 79).

Atėjus tamsai į mūsų gyvenimus, ieškokime pagalbos ir užtarimo pas šventąjį Joną Krikštytoją . Jis apšvies mūsų kelią.

Pagal Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda, arba šventųjų skaitiniai”.