Antrasis Lietuvos globėjas.

2024 m. balandžio 23 d., antradienis

Šv. Mišios  aukojamos  10.00 val.

Šventasis Jurgi, didysis Bažnyčios kankiny, kareivių, ūkininkų ir visų prislėgtųjų galingas Globėjau, kuris nepaprasta krikščioniška drąsa, ištverme ir teisingumu, savo dvasios stiprybe ir gailestingumu sužavėjai tautas, užtark mus, nuolankiai tave prašome, pas visagalį Dievą, išmelsk mums malonę, kad drąsiai nugalėdami visus mūsų išganymo priešus, skaisčia ir tyra širdimi įtiktume galybių Viešpačiui ir apsisaugotume nuo visų nelaimių.

Dieve, kuris mus džiugini šventojo Jurgio, savo kankinio, nuopelnais ir užtarimu, maloningai suteik, kad mes, kurie per jį prašome Tavo gėrybių, jas gautume kaip Tavo malonės dovaną. Per Kristų, mūsų Viešpatį.  Amen.

Balandžio 23 d. Bažnyčia liturgijoje mini Šv. Jurgį. Šv. Jurgis Rytuose jau VII a. buvo labiausiai garbinamas šventasis iš visų vad. kareivių kankinių. Viduramžiais Jurgis, dėl legendos, padariusios jį riteriu (jau X a. vaizduojamas karinėse vėliavose), tampa ne tik riterių globėju, bet taip pat raitelių, kareivių, šaulių ir pagaliau ūkininkų bei gyvulių (dėl vardo etimologinės reikšmės, iš gr. georgos – žemdirbys) globėju.

Ką žinome apie Šv. Jurgį?

Neturime daug žinių apie Šv. Jurgį. Jis gimęs trečiojo amžiaus antroje pusėje Mažosios Azijos Kapadokijos regione, dabartinėje Turkijoje. Tarnavęs Romos imperijos legionuose, pasiekęs karininko laipsnį. Nėra išlikę žinių apie jo tapimo krikščioniu aplinkybes. Žinoma tik tiek, kad jis buvo nukankintas imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimų klaikais. Pasak tradicijos jis buvęs nukankintas 303 m. balandžio 23 d. Palestinos Lidos mieste. Jurgis atsisakė būti imperatoriaus tribūnu, kad taptų Kristaus kariu.

Vieta, kur Šv. Jurgis mirė kankinio mirtimi ir kur buvo palaidotas, senoji Lida – tai dabartinis Izraelio Lod miestas, šalia Tel Avivo, prie pat Ben Guriono oro uosto. Šv. Jurgio kapą nuo seniausių laikų lanko piligrimai. Jau šeštojo amžiaus pabaigoje, šiai teritorijai esat Bizantijos imperijos sudėtyje, kankinio atminimui buvo pastatyta bazilika. Šv. Jurgio atminimas buvo gerbiamas ir vėliau, kai teritoriją valdė musulmonai, tačiau prasidėjus kryžiaus žygiams, trauktis priversti musulmonai baziliką padegė. Palestinoje sukūrus Vakarų krikščionių valdomą valstybę, sudegintos bazilikos vietoje buvo pastatyta nauja bažnyčia. Teritoriją atkovoję musulmonai, bažnyčios vietoje įrengė mečetę. Šiuo metu Šv. Jurgio palaidojimo vietoje yra devynioliktajame amžiuje pastatyta bažnyčia, priklausanti Jeruzalės graikų ortodoksų patriarchatui.

Pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje Šv. Jurgis buvo žinomas tik Rytuose, jo atminimą gerbė tik graikų tradicijos krikščionys. Tačiau kryžiaus žygių metu iš Palestinos grįžę kariai ir piligrimai Šv. Jurgio kultą išplatino ir krikščioniškuose Vakaruose. Šv. Jurgis tapo vienu populiariausių šventųjų tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje. Jis paskelbtas Anglijos ir Portugalijos globėju. Šv. Jurgis, kovojantis su velnią simbolizuojančiu slibinu, tapo dažnu heraldiniu ženklu. Šv. Jurgis yra ir Lietuvos globėjas. Beje, sunku nematyti panašumo tarp su blogiu kovojančio raitelio Šv. Jurgio simbolio ir Lietuvos herbo Vyčio.

Pagalbininkas kovoje su blogiu

Šv. Jurgis yra mūsų sąjungininkas kovoje su blogiu. Prašome jo užtarimo, kad padėtų mums kiekvieną dieną kovoti, atsimindami, kad blogis nėra abstraktus, bet yra asmuo – gundytojas, piktoji dvasia, velnias. Prie šios mūsų laikais nelabai populiarios temos palyginti dažnai sugrįžta popiežius Pranciškus.

Jau savo pontifikato pradžioje, 2014 m. gegužės 11 d., homilijoje Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių metu popiežius priminė, kad kai kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą sakome: „gelbėk mus nuo pikto“, turime atsiminti, kad čia kalbama ne apie abstraktų blogį, bet apie asmenį – piktąją dvasią. „Šio pasaulio kunigaikštis – velnias – nenori, kad mes būtume šventi, nenori, kad mes sektume Kristumi. Kas nors iš jūsų galbūt pasakys: „Bet, tėve, koks jūs senamadiškas. Kalbėti apie velnią XXI amžiuje!“ Tačiau iš tiesų velnias yra. Velnias yra ir XXI amžiuje. Nebūkime naivūs. Iš Evangelijos mokykimės kaip su juo kovoti“.

Kita proga popiežius Pranciškus priminė, kad žodis „velnias“ – graikiškai „diabolos“ –  raiškia „skaldytoją“, „dalintoją“. Jis nori mus atskirti nuo Dievo ir suardyti mūsų tarpusavio vienybę. Jis puola Bažnyčią iš vidaus, o juk Kristus mus įspėja, kad viduje suskilusios karalystės pasmerktos žlugimui (plg. kalba Romos Kurijai 2014-12-22).

„Niekada nebūkite liūdini žmonės! Krikščionis niekada negali būti liūdnas! Nepasiduokite nusivylimui! Mes džiaugiamės ne dėl to, kad turime daug materialinių gėrybių, bet dėl to, kad sutikome Asmenį – Jėzų, kad žinome, jog su juo niekada nebūsime vieniši, kad jis bus su mumis sunkiais momentais, taip pat ir tuomet kai gyvenimo kelyje susiduriame su problemomis ir kliūtimis, kurios atrodo neįveikiamos. Tokių momentų labai daug! Tokiomis akimirkomis ateina priešas, ateina velnias su angelo kauke, ir nori mus įtikinti savo žodžiu. Neklausykite jo! Sekite Jėzų!“ (Verbų sekmadienio  homilija, 2013-03-24).

Šv. Jurgis nugalėjęs slibiną yra gėrio pergalės prieš blogį simbolis. Kaip mums kovoti su blogiu? „Turime ne sienas statyti, bet tiesti tiltus, neatsilyginti blogiu už blogį, bet blogį nugalėti gerumu, įžeidimą – atleidimu, taikiai gyventi su visais. Krikščionis niekada negali sakyti „Aš tau parodysiu! Tu dar pasigailėsi!“ Tai nekrikščioniška. Krikščionis į įžeidimą atsako atleidimu. Tokia turi būti Bažnyčia. Taip mumyse turi veikti krikščioniška viltis. Mumyse turi atsispindėti ryškūs jos bruožai ir kartu turime spinduliuoti meile. Meilė yra galinga ir švelni“. (Bendroji audiencija 2017-02-08).