Dievas, visokios palaimos pradžia ir šaltinis, tesuteikia jums savo malonės, teduoda sėkmės Naujaisiais metais ir tesaugo jus nuo pavojų bei nelaimių.

 

~*~

Viešpaties Gimimo aštuntoji diena ir pagal Izraelio apeigas Jam vardo suteikimo diena, Šventosios Dievo Gimdytojos, kurią Efezo Visuotinis Susirinkimas paskelbė Theotokon, iškilmė, nes iš jos Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, buvo Dievo Sūnus, Taikos Kunigaikštis, kuriam duotas Vardas yra aukščiausias iš visų vardų.

 

Dievo Žodis tapo kūnu per Marijos motinystę (PM). Garbindami Betliejaus Vaikelį, mes garbiname žmogumi tapusį Dievo Sūnų, pripažįstame, kad Marija yra Dievo Motina (AM, DG). Tačiau, nors dieviškoji Marijos motinystė švyti per visą Užgimimo liturgiją, įvairių kraštų krikščionys vieną Kalėdų laiko dieną norėjo pašvęsti „Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Motinai“ (I EM). Romos Bažnyčia šiam pagerbimui pasirinko aštuntą Kalėdų dieną daug anksčiau, nei ši diena Vakaruose ėmė žymėti metų pradžią. Sveikindami Jėzaus Motiną (ĮP), mes neužmirštame, jog ji yra ir mūsų Motina, visų, sudarančių vieną kūną su Kristumi, Motina, „Bažnyčios Motina“, kaip tai primena Komunijos malda (KM).
Pagarba, išreikšta Marijai, nenustumia į šešėlį kitų šios dienos prasmių. Aštunta diena po Kristaus Gimimo yra Vaikelio apipjaustymo ir Jėzaus vardo suteikimo diena (Evangelija). Sausio 1 d. yra Naujųjų Metų diena: metai praeina, Kristus išlieka (KP). Taip pat tai taikos, ramybės diena (ĮP 2). Tačiau temų įvairovė neišblaško: visa mus veda prie Kristaus ir jo Motinos.

 

 

2025 m. sausio 1 d., trečiadienis, iškilmė

Šv. Mišios aukojamos 10.30 val.

Suteikiami visuotiniai atlaidai tikinčiajam, kuris bažnyčioje ar koplyčioje pamaldžiai dalyvauja Iškilmingai  giedant arba kalbant himną  ,,O Dvasia, Viešpatie, nuženk“ Naujųjų metų dieną, prašant Dievo palaimos  prasidedantiems metams.

Šiandien minime:

ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, DIEVO GIMDYTOJA

Maloningasis Dieve, tu įkvepi ir atbaigi visa, kas gera; kaip šiandien, Dievo Gimdytojos iškilmėje, gėrimės tavo malonės pradmenimis, taip leisk ir amžinybėje džiaugtis jos vainiku.

~*~

MARIJA – MŪSŲ VILTIS

 

Sakome, kad Dieviškasis Kūdikis, tyliai gulėdamas prakartėlėje ant šieno, prie savęs pritraukia įvairių luomų ir socialinių sluoksnių žmones, piemenis ir mokytojus, taip pat ir dangų stebinčius astrologus. Tačiau pirmieji, kurie naudojosi Jo dieviškuoju šventumu ir taip džiaugėsi gauta nepaprasta dovana, buvo Jo tėvai. Su jais Kūdikis kuria bendrystę ir santarvę – Šventąją Nazareto šeimą. Tačiau šiandien žvilgsnis ypač krypsta į Įsikūnijusio Dievo Motiną Mariją, kuri vien dėl to, kad pradėjo Įsikūnijusį Žodį, nenustojusį būti Dievu, teisėtai vadinama Dievo Motina. Jau jos giminaitė Elzbieta taip sutiko į kalnų kaimelį atvykusią Mariją: „Už ką man tai, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?“ Tas, kurį sutikdamas Elzbietos įsčiose pajudėjo negimęs Jonas Krikštytojas, iš tiesų galėjo būti tik dieviškasis Žodis, Dievas. Todėl mes Mariją ir vadiname amžinojo ir begalinio Dievo, kuris priėmė kūną, kad ateitų ir apsigyventų tarp mūsų, Motina.

 

Tačiau dabar, atšiaurioje grotos, kurioje ji ką tik pagimdė kūdikį, aplinkoje, Marija pati išgyvena savo tikėjimą įsikūnijusiu Viešpačiu. Ji puoselėja viltį, kad ateityje ji pati ir kiti bus patenkinti, žinodami, jog Dievas neleidžia nuvili mūsų lūkesčių. Be abejo, Marija gerai žino, kad jos motinystė susidurs su daugybe nerimo, sunkumų ir kliūčių. Jau nėštumo patirtis atnešė jai ne vieną išankstinį žmonių nusistatymą; net gimdymas toje nedraugiškoje buveinėje, kurią jai teko pasirūpinti, buvo ne ką malonesnis; motinystės pareigos ir toliau pareikalaus ne vieno pasiaukojimo ir sunkumų, atnešiančių tikrumą, kad „kalavijas pervers jos sielą“. Vis dėlto Viešpaties Motina moka tikėtis ir laukti, būdama tikra, kad viskas krypsta į malonių išsipildymą, kuris gali patenkinti visus lūkesčius. Ji pati tai pasakė Elzbietos akivaizdoje: „Nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta“.

Ji puikiai žino, kad tas, kuris išėjo iš jos įsčių, yra Dievo Sūnus, nuo pat pradžių sumanęs prisiimti žmogaus prigimtį, kaip buvo pažadėta ir išpranašauta pranašų. Dėl to ji dar labiau įsitikinusi savo pašaukimu ir nesuvaržyta atlieka savo, kaip Motinos misiją. Jos Motinystė yra ypatinga, apimanti visą žmoniją ir net patį Dievą!

Kai kas jubiliejinių durų atidaryme įžvelgia Marijos dieviškosios motinystės ženklą. Iš tikrųjų šventųjų durų atidarymas kviečia mus visus pasitikėti ir tikėtis, o įėjimas per slenkstį yra aliuzija į susitikimą su gailestinguoju Dievu, kuris neleidžia nuvilti mūsų lūkesčių. Šioje durų pusėje mus riboja virš mūsų tvyranti nuodėmė ir tamsa, tačiau, peržengę šį slenkstį, susiduriame su Dievo meile, kuri nugali nuodėmę ir kviečia mus naujam gyvenimui. Štai kodėl visi esame kviečiami nepasiduoti nusivylimui bei nepasitikėjimui. Gimimu kūdikio kūne Dievas peržengė vartus iš amžinybės į laikinumą. Marija savo ruožtu leido Dievui ateiti į mūsų istoriją ir į mūsų gyvenimą, ir jei Dievas mus lydi ir veda gyvenimo ir išganymo keliais, mes negalime prarasti vilties. Jis pats yra mūsų galutinis tikslas ir pagrindinis mūsų gyvenimo kriterijus.

Mergelė Motina, atskleidžianti mums ne tik savo dieviškąją motinystę, bet ir savo tyrumo bei nekaltumo tikrovę, pagimdžiusi absoliučią Tobulybę kaip Nekaltai Pradėtoji, skatina mus gyvai vilčiai. Kitaip tariant, ji ragina mus gyventi su pasitikėjimu žvelgiant į ateitį.

Kaip rūpestinga Žodžio Motina, Marija savo motinystę išplečia ir visiems mums, kurie esame „vaikai Sūnuje“ dėl krikšto, padariusio mus Kūno, kurio galva yra pats Kristus, nariais. Jei Marija yra Dievo Motina, kaip ji gali nebūti ir mūsų Motina? Jaučiamės jos padrąsinti ir sustiprinti, ypač dabar, kai pradedame naujus kalendorinius metus, kurių dienos visuomet kupinos nenumatytų įvykių, bet drauge ir vilties, kuri pamažu mums tampa tikrumu, kad visuomet būsime su Viešpačiu…

 

58 – OJI  PASAULINĖ TAIKOS DIENA.

 

„Atleisk mums mūsų kaltes, suteik mums savo ramybę”.

https://lvk.lcn.lt/naujienos/,598

 

„Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas“… Dievo veidas šviesus, nes Jis visas yra Šviesa. Dievo palaiminimas ateinantiems metams nėra nei sveikata, nei turtai, nei sėkmė ar ilgas gyvenimas, bet paprasčiausiai šviesa. Vidinė šviesa, kad matytumėte giliai, šviesa, nušviečianti mūsų žingsniuose, kad matytume kelią, šviesa, kad pajustume grožį ir galėtume džiaugtis susitikimais, kad nebijotume ateities. Tikrasis Dievo palaiminimas – tai aplink mus esantys žmonės švytinčiais veidais ir širdimis, spinduliuojantys gerumu, dosnumu, grožiu ir ramybe.

„Viešpats tesuteikia ramybę“… Ypatingai šiais laikais meldžiame taikos, prašydami, kad Viešpats suteiktų ją: taiką, trapų stebuklą, tūkstančius kartų sulaužytą, bet visuomet trokštamą kiekviename žemės kampelyje.