Kalendoriniai ir liturginiai metai prasideda būtent Advento metu (Šiais metais Adventas prasideda nuo gruodžio 3 d.), tai yra džiaugsmingo mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimo laikas. Tai taip pat yra naujų liturginių metų, dar vadinamų bažnytiniais metais, pradžia. Šių liturginių metų Sekmadieniniai ir šventadieniai skaitiniai yra iš ciklo B.

Liturginiai metai, kaip ir kalendoriniai metai, yra 12 mėnesių trukmės, tačiau daugelis nežino, kokia yra jų prasmė, taip pat nežino, koks yra jų turtingumas ir ką jis rodo kiekvienas tikinčiajam Kristumi.

Liturginiai matai paprastai su kalendoriumi, t. y. su įvairiomis liturginėmis šventėmis: Jėzaus, Palaimintosios Motinos ir šventųjų gyvenimo šventėmis, šventėmis ir minėjimais. Tačiau liturginių metų esmė yra ne tiek švenčių tvarka, kiek visų pirma – metinio ciklo metu – viso Kristaus gyvenimo, mirties, prisikėlimo ir pakilimo slėpinio minėjimas ir buvimas vienu metu. Tiek Dievo Motina, tiek apaštalai, lankiniai ir unikalaus dalyvavimo gelbstint žmogų ir pasaulį.

Bažnytiniai metai remiasi dviem esminiais ir esminiais išganingais įvykiais: Viešpaties Jėzaus įsikūnijimu ir jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Taigi Adventas ir Kalėdų laikas, taip pat Gavėnia ir Velykų laikotarpis sudaro konkrečią viso liturginio kalendoriaus ašį. Likęs laikas liturginiais metais yra vadinamasis eilinis laikotarpis. Adventas supažindina mus su išganymo istorijos logika, kurios centre yra santykis su Dievu, todėl labai konkrečiai parodo, kad būtina įžengti ne tik į praktikos pasaulį, bet ir įeiti Evangelijos mentalitetą, kuris žymi mūsų kelią į išganymą.

Liturginiai metai yra ne kas kita, kaip tikėjimo kelionė, kurios reikia laikytis, norint atsiverti iš Dievo meilės kylančiam išganymo slėpiniui. ,,Budėkite“, kurį taip dažnai girdime Advento metu, mums primena, kad gyvenimas turi ne tik žemišką dimensiją, bet ir yra nukreiptas į Dievą. Turime atsiverti laisvei ir atsakomybei, kad pasiektume savo piligrimystės tikslą, kuris yra mūsų išgelbėjimas.

Liturginiai metai yra Dievo žodžio klausymosi į Dievo ir žmogaus susitikimo slėpinį metas, siekiant pereiti į naują gyvenimą su Dievu. Liturginiai metai įžengia į išganymo istorijos tiesą ir Evangelijos žinios pažinimą, kad žinotų kelią pas Dievą.

Liturginių metų šventė leidžia mums suvokti didelio turinio turtingumo faktą, todėl Bažnyčia įvairiais liturginių metų laikotarpiais medituoja ir švenčia atskirus Kristaus gyvenimo ir jo išganymo kančios slėpinius. Visų bažnytinių metų šventės ir šventės prasideda Sekmadienį, pirmąją ir seniausią krikščionių šventę.

Čia reikia pažymėti, kad centrinė liturginių metų tikrovė yra Eucharistija, nes būtent joje yra visa Jėzaus Kristaus atlikta išganymo veikla. Taigi atskiros šventės ir iškilmės yra ne tik tolimų istorinių įvykių minėjimas, bet kiekvienoje Eucharistijoje veikia ir yra tas pats Kristus, kuris gimė kūne, mirė ir prisikėlė mūsų išganymui.

Atminkite, kad nors kasmet pasikartoja tos pačios šventės, mes nesame toje pačioje vietoje. Todėl į liturginius metus reikia žiūrėti ne kaip į uždarą ratą, bet kaip į kelią, kuris vis aukščiau kyla Dievo link. Kiekvieni metai yra savotiškas naujas mūsų kelionės etapas, piligrimystė su mūsų Mokytoju Kristumi pas Tėvą. Taigi kiekvienais metais esame visiškai kitoje piligrimystės vietoje ir arčiau savo paskutinio susitikimo su Dievu. Taigi tai nėra praėjusių metų kopija, o visiškai naujas būdas. Advento metas yra džiaugsmingas Jėzaus gimimo laukimas ir suvokimas, kad laukiame jo antrojo atėjimo.

Kalėdų laikotarpis yra Jėzaus pirmojo atėjimo į žemę įvykių šventės pradžia. Gavėnios metas yra pasiruošimo Velykoms metas. Velykų tridienis, tiesą sakant, yra visų liturginių metų viršūnė ir šaltinis. Tada švenčiame išganingus Jėzaus kančios ir prisikėlimo įvykius. Velykų laikotarpis yra didžiųjų mūsų išgelbėjimo įvykių šventė nuo Velykų Sekmadienio iki Sekminių Sekmadienio. Likusios savaitės, neįtrauktos į Velykų ir Kalėdų įvykius, vadinamos įprastomis metų savaitėmis.

Liturginiai metai yra Bažnyčios kelionė gyvenimo tikslo link, t. y. susitikimo su Dievu.

Tai taip pat savotiška visos išganymo istorijos sintezė ir ciklinis kartojimas (Ciklas A, B, C), tam tikra prasme svarbiausių Jėzaus gyvenimo momentų išgyvenimas. Tai taip pat yra veiksmingiausia tikėjimo skelbimo forma ir tokia reguliari katechezė. Tai ypač svarbu šiandien, kai postmoderniame pasaulyje žmonės gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Daugelis Krikščionių taip pat kartoja, kad bažnyčioje vis dar tas pats.

Todėl įženkime į šiuos naujus liturginius metus su nauja orientacija atrasti šių metų turinį ir juo gyventi: ,,Esame pripildyti Šventosios Dvasios“.

 

Mt 11, 25–30 „Aš romus ir nuolankios širdies“

Anuo metu Jėzus bylojo:

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudrių jų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Evangelijos komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ

Jėzaus žodžiai „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ turi ypatingą reikšmę, ypač vykstant karui Ukrainoje. Šis konfliktas sukėlė didžiulių kančių ir sunkumų regione gyvenantiems žmonėms. Daugybė šeimų buvo išardytos, namai sugriauti, o gyvybės prarastos. Tokios naštos svoris neįsivaizduojamas. Jėzus žada šią naštą palengvinti.

Per karą ir neramumus lengva pasijusti prislėgtam ir sutrikusiam, klausti, kur yra Dievas, kodėl jis tyli. Tačiau Jėzaus žodžiai užtikrina, kad net tamsai užklupus nesame vieni, jis yra kartu su mumis. Jis kviečia ateiti pas jį su savo naštomis, skausmu, sielvartu ir rasti atgaivą.

Jėzaus siūlomas poilsis yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis bei emocinis. Tai poilsis, kurį teikia tikėjimas, kad esame gailestingo Dievo mylimi. Tai poilsis, nešantis ramybę į mūsų širdis ir suteikiantis jėgų eiti pirmyn.

Matydami karų ir konfliktų draskomą pasaulį, išgirskime Jėzaus raginimą būti taikos ir sutaikinimo įrankiais: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“. Jėzus kviečia sekti jo klusnumu ir nuolankumu Tėvo valiai.

Jėzaus kryžius yra švelnus, lyginant jį su našta, kylančia iš ego užgaidų. Siekdami atsikratyti savo netvarkingų norų, turime paklusti Kristui – būti taikdariais, tiesti supratimo tiltus, siekti sutaikinimo.

Būkime padrąsinti Jėzaus žodžių: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Jis mus tikina, kad kai prisidedame prie jo darbo, kai pirmiausia imame rūpintis ne savo, o jo Karalyste, našta tampa lengvesnė. Būkime taikos nešėjais savo gyvenime ir bendruomenėse.

 

LITURGINIŲ METŲ KALENDORIUS 

 

Nuo tos valandos, kai Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), Dievas įėjo į pasaulio ir žmogaus kūrybą ir savaip buvo susietas su laiku. Krikščionių religija yra istorinė religija, paremta faktais, turėjusiais laiką ir vietą istorijoje. Kristus yra istorinė asmenybė, jo darbai taip pat istoriniai. Bažnyčios uždavinys – palaikyti tikinčiųjų širdyse gyvas Kristaus gyvenimo paslaptis. Liturginiai metai neturi aiškios pradžios. Nuo XIII-XIV a. bažnytinių liturginių metų pradžia laikomas Adventas.

Liturginiai metai yra mokykla, nušviečianti vieną tikėjimo tiesą po kitos ir viską sukoncentruojanti į Jėzų Kristų. Visos šventės yra Viešpaties šventės, todėl ir liturginiai metai yra Viešpaties metai. Liturginiai metai – dorinimo mokykla Kristaus, jo Motinos, šventųjų pavyzdžiais. Liturginiai metai skatina švelniai, bet tvirtai gyventi įžvalgia ir auka paremta meile, primena, kad turime būti nusiteikę atgailai ir su viltimi priimti šio gyvenimo sunkumus. Liturginiai metai dažniausiai prasideda žiemos pradžioje atpirkimo laukimo minėjimu –  iš vakaro pirmuoju Advento Sekmadieniu, kuris būna tarp lapkričio 27 d. ir gruodžio 3 d. 

 

Viešpaties metai dalijami į du ciklus: kalėdinį ir velykinį, tačiau svarbiausios yra Velykų šventės. Iš Velykų tridienio (Jėzaus Kristaus mirties ir Prisikėlimo slėpinio), tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Liturginiai metai įvairiais būdais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tačiau abejos šventės tiek Kalėdų, tiek Velykų turi paruošiamąjį laikotarpį: Adventą ir Gavėnią, o po švenčių eina pratęsimo laikas: Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Savaitės neįeinančios į šiuos du laikotarpius yra vadinamos liturginių metų eilinėmis savaitėmis, jų yra 34. Liturginiai metai susideda iš 52 savaičių.

 

Kalėdiniame cikle pasirengimas yra Adventas. Jį sudaro keturios savaitės nuo pirmo Advento Sekmadienio iki Šv. Kūčių dienos. Kalėdiniame cikle šventimas yra Kalėdų laikas. Jo trukmė yra nuo Šv.Kalėdų iki Sekmadienio po Trijų Karalių iškilmės. Kalėdinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo pirmo Sekmadienio po Trijų Karalių ir tęsiasi iki Užgavėnių.

Velykiniame cikle pasirengimas yra Gavėnia. Gavėnia turi keturiasdešimt dienų. Ji prasideda Pelenų diena   (trečiadienį) ir tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio. Velykiniame cikle šventimas yra Velykų laikas. Velykų laikas trunka penkiasdešimt dienų. Jis prasideda nuo Velyknakčio ir tęsiasi iki Sekminių. Velykinio ciklo pratesimas yra eilinis laikas. Jis prasideda nuo Sekminių vakaro ir tęsiasi iki šeštadienio prieš pirmąjį Advento Sekmadienį.

Pasirengimo metu bažnytinių drabužių spalva – violetinė, šventimo – balta, pratesimo – žalia. Liturginė diena – natūrali para, pašvęsta liturginiais veiksmais, ypač Eucharistine Auka ir viešąja Bažnyčios malda (liturginėmis Valandomis).

 

2023  –  2024

Ciklas B

 

SVARBIAUSIOS IR KILNOJAMOSIOS ŠVENTĖS

(Žiūrėti… https://lk.katalikai.lt/metai)

Liturginiai metai prasideda

nuo 2023 m. gruodžio 3 d. ir baigsis 2024 m. lapkričio 30 d. 

2023 m.

 

ADVENTAS trunka nuo 2023 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. gruodžio 24 d. imtinai.

 

ADVENTO  I  SEKMADIENIS

 Gruodžio 3 d.

 

ŠVENTOJI ŠEIMA

(JĖZUS, MARIJA IR JUOZAPAS)

Gruodžio 31 d.

 

2024 m.

 VIEŠPATIES   METAI

 

KRISTAUS KRIKŠTAS 

  Sausio 7 d.

 

GAVĖNIA  

Trunka nuo Pelenų dienos iki Paskutinės Vakarienės (Didysis Ketvirtadienis) Šv. Mišių pradžios.

 

         PELENŲ TREČIADIENIS       

 Vasario 14 d.

KRISTAUS KANČIOS SEKMADIENIS 

(VERBOS)  

 Kovo 24 d.

KRISTAUS PRISIKĖLIMAS

 (VELYKOS) 

 Kovo 31 d.

 

KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

(ŠEŠTINĖS)

 Gegužės  12 d.

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS

(SEKMINĖS) 

 Gegužės 19 d.

ŠVČ. TREJYBĖ 

 Gegužės 26 d.

ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS

 (DEVINTINĖS) 

  Birželio 2 d.

ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDIS 

  Birželio 7 d.

KRISTUS, VISATOS VALDOVAS

 (KRISTUS KARALIUS) 

   Lapkričio 24 d.

Nuo gruodžio 1 d. prasideda ADVENTAS

 

Kilnojamų bažnytinių švenčių kalendorius:

 

Metai	Skaitinių ciklai	Gavėnios pradžia	Velykos	Šeštinės	Sekminės	Devintinės	Advento pradžia
2016	C	02-10	03-27	05-05	05-15	05-26	11-27
2017	A	03-01	04-16	05-25	06-04	06-15	12-03
2018	B	02-14	04-01	05-10	05-20	05-31	12-02
2019	C	03-06	04-21	05-30	06-09	06-20	12-01
2020	A	02-26	04-12	05-21	05-31	06-11	11-29
2021	B	02-17	04-04	05-16	05-23	06-06	11-28
2022	C	03-02	04-17	05-26 (29)	06-05	06-16 (19)	11-27
2023	A	02-22	04-09	05-21	05-28	06-11	12-03
2024	B	02-14	03-31	05-09 (12)	05-19	05-30 (06-02)	12-01

 

                             KĄ  ŽENKLINA  KUNIGO  MIŠIŲ  LITURGINIAI  RŪBAI  IR  REIKMENYS                                     

  (PAGAL POP. INOCENTĄ III):

 

Humerolas – dedamas iš pradžių ant galvos, po to ant kaklo po alba – drobulę, kuria kareiviai uždengė Jėzaus akis ir mušdami liepė pranašauti, kas jį mušė.

Alba – baltą rūbą, kuriuo Kristus buvo pajuokai apvilktas pas Erodą.

Cingulas (juosta) albai sujuosti – virves, kuriomis Viešpats Jėzus buvo surištas.

Manipulas (rankmaustė) – virvę, kuria buvo supančiotos Jėzaus rankos.

Stula – grandinę, kurią uždėję Jėzui ant kaklo, vedė jį pas Pilotą ir į Kalvariją.

Arnotas, ant kurio išsiuvinėtas kryžius – stulpą, prie kurio Jėzus buvo plaktas, ir kryžių, kurį Viešpats nešė ant savo pečių.

Taurė – karčią Viešpaties kančią, kurią jis pradėjo Alyvų sode.

Pala taurei pridengti – Jėzaus erškėčių vainiką.

Veliumas – dedamas ant taurės ir palos – skarą, kuria Veronika nušluostė kruviną Viešpaties veidą.

Purifikatorius (rankšluostėlis), dedamas ant taurės – drobulę, kuria buvo pridengtas iš rūbų išvilkto ir nukryžiuoto Viešpaties nuogumas.

Patena – lentą, kuria Viešpaties kūnas buvo nešamas į kapą.

Korporalas, ant kurio padedama konsekruota Ostija – drobulę, į kurią buvo įvyniotas Viešpaties kūnas kape.

Bursa – vokas korporalui, dedamas ant veliumu uždengtos taurės – akmenį, kuris buvo užristas ant Viešpaties Jėzaus kapo.

 

_______________

Kunigų rūbai irgi reiškia viltį…

 

Bažnyčia yra davusi nuorodas, kokie turėtų būti liturgijoje naudojami daiktai bei drabužiai, siekdama kuo geriau atskleisti dvasinę ir religinę sakramentų šventimo plotmę.

Bažnyčioje, kuri yra Kristaus kūnas, ne visi nariai atlieka tas pačias pareigas. Jas turi ženklinti liturginiai drabužiai. Tačiau reikia, kad liturginiai drabužiai ir šventųjų apeigų gražumą didintų.

Kodėl rengiamasi liturginiais drabužiais? Skirtingai nei visi kiti apsirengęs liturgijos vadovas kviečia mąstyti apie specifinę jo atliekamą misiją. Kiekvieno sakramento šventime vyskupas ar (jį pavaduojantis) kunigas veikia ne kaip paprastas žmogus, bet kaip Kristaus atstovas ir kaip liturginio vyksmo vadovas, turintis ypatingų galių, jam suteiktų per Įšventinimo sakramentą. Liturginiai drabužiai, kuriais vilki įšventintas asmuo, išreiškia kunigo tarnystę, kuri sakramento malone leidžia jam švęsti ne savo vardu ir ne kaip bendruomenės įgaliotiniui, bet ypatingai susitapatinus su „Aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu, kuris yra Kristus, in persona Christi capitis (Kristaus – Galvos asmenyje)“ bei Bažnyčios vardu. Drabužiai, kuriuos dėvi kunigas, jam turi priminti, kad jis nėra švenčiamų dalykų šeimininkas, bet tarnas. Todėl jis negali naudotis šventųjų apeigų tekstais ar ženklais kaip tinkamas, kaip su asmenine savo nuosavybe, sukurti savitą asmeninį, žaidybinį, teatrinį apeigų stilių. Kunigas turi prisiminti, kad čia jis veikia Dievo vardu, atlikdamas misiją, kuri esmingai skiriasi nuo kitų šventės dalyvių. Ne visi Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno nariai atlieka tas pačias pareigas. Eucharistijoje tarnysčių skirtumai išoriškai matomi iš drabužių skirtingumo, todėl jie turi būti kiekvieno tarnautojo specifinės tarnystės ženklas.

Visiems bet kurio laipsnio patarnautojams (čia kalbama ir apie vyskupą bei kunigus ar diakonus) bendras liturginis drabužis yra alba (baltos drobės ilgas, siekiantis kojas, drabužis, visiškai dengiantis įprastus drabužius), per juosmenį suveržiama juosta (gaminama iš to paties audinio kaip ir alba ar vyta virvė), jei tik nėra pasiūta taip, kad laikytųsi prie liemens ir be juostos. Jei alba aplink kaklą ne visai uždengia paprastuosius drabužius, prieš ja velkantis, reikia užsidėti antpetę (humerolą) (dažniausia keturkampis baltos drobės audinys, susegamas ar surišamas). Alba reiškia Krikštu gautą naują gyvenimą – „apsivilkimą Kristumi“. Jis – visų krikščionių krikšto valandą gautas rūbas.

Albos negalima pakeisti kamža (sutrumpinta alba iki kelių, kuri visada dėvima tik ant kunigo ar ministranto sutanos), kai rengiamasi arnotu arba dalmatika arba kai dėvima stula vietoj arnoto ar dalmatikos (Nr. 298).

Stula – svarbus šaliko formos ženklas, vyskupo ir kunigo tarnystę žymint krintantis nuo kaklo, dažniausiai iki albos apačios, diakono stula dėvima sukryžiuota per kairį šoną. Stula primena Kristaus saldų jungą ir lengvą naštą (plg. Mt 10, 30). Diakonas stulą dedasi ant vieno peties, nes yra paskirtas ne kunigauti, o tarnauti.

Dalmatika – kryžiaus formos drabužis su rankovėmis, nepuošiamas kryžiumi, nešiojamas diakono.

Kapa – brangus priekyje atviras ir susegamas apsiaustas su gobtuvu procesijoms, ypač lauke, ir ne Mišių liturgijoms, dėvimas ant albos ir stulos.

Arnotas – Mišių liturgijai naudojamas brangus visą kūną dengiantis viršutinis apskritimo formos drabužis su viduryje esančia ertme galvai. Šitaip paslepiamos asmens kūno formos, kviečiant jo tarnystėje įžiūrėti Kristaus tarnavimą. Ilgainiui vis labiau išpuošiant arnotus – sidabru, auksu, brangakmeniais – jie vis sunkėjo. Pasidarė paprasčiausiai nepakeliami, tad reikėjo sutrumpinti. Šiandien naudojami seniausiųjų formų drabužiai. Niekada nebuvo drausti ir sutrumpintieji.

Liturginių drabužių spalvų įvairumu siekiama vaizdžiai išreikšti tam tikru liturginių metų laiku švenčiamų tikėjimo paslapčių pobūdį ir krikščioniškojo gyvenimo raidą.

Veliumas – Laimindamas Švč. Sakramentu, kunigas dedasi ant pečių veliumą, kurį sudaro paveliumys – pamušalas – ir iš balto šilko pasiūta viršutinė dalis paauksuotais krašteliais. Veliumu išreiškiama ypatinga pagarba Švč. Sakramentui, nes kunigas kelia monstranciją (puošnų liturginį indą, skirtą viešai garbinti              Šv. Ostiją), pridengdamas rankas veliumu. 

 

                                    

Liturginių rūbų spalva taip pat turi prasmę. Skirtingų spalvų jie dėvimi vis kitomis progomis. Kunigai dėvi baltos, raudonos, žalios, violetinės ir rožinės spalvos rūbus (Arnotai, kapos, stulos). Liturginiai rūbai visame pasaulyje siuvami tik iš šių spalvų audinių. Anksčiau per Vėlines ir pamaldose už mirusiuosius kunigai galėjo vilktis gedulingos juodos spalvos liturginius rūbus. Dabar šiomis progomis rekomenduojama dėvėti violetinės, atgailą ir liūdesį simbolizuojančios spalvos, rūbus. Rečiausiai kunigai dėvi rožinės spalvos liturginį rūbą (Arnotą), t. y.  tik du kartus per metus – trečią advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį.

________

 

                                                                                 

Balta naudojama per šventes ir iškilmes, ir skelbia Kristų, prisikėlusį, išaukštintą ir viešpataujantį. Ji taip pat reiškia tikėjimą, džiaugsmą ir tyrumą.

 

Auksinė spalva yra ypatingai iškilmin­ga, todėl naudojama itin svarbioms šventėms paminėti

ir gali būti naudojami vietoje kitų spalvų, išskyrus violetinės.

 

Raudona primena Šventosios Dvasios išsiliejimą, Kristaus kančią ir jo kraują bei kankinių kraują,              pralietą Kristaus pavyzdžiu.

 

Žalia reiškia viltį.

 

Violetinė spalva reiškia atgailą ir laukimą. Iki II Vatikano Susirinkimo reformos ji nereiškė gedulo, kuris buvo pažymimas juoda spalva. Krikščionių gedulas juk nėra be vilties, jis – ne juodas, jis kupinas laukiamo susitikimo. Dabar beveik nenaudojama juoda reiškia liūdesį ir gedulą, kuris krikščioniui nedera kaip tiems, kas neturi prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo vilties.

                                                                   

 

Rožinė spalva, naudojama advento ir gavėnios vidury, reiškianti trumpą stabtelėjimą atgailos ir pasninko kely. Rožinė yra pusiau violetinė (reiškia atgailą) ir pusiau balta (reiškia šventę).                                                    Rožinė spalva gali užsivilkti tik du kartus per metus:

 

     –  III ADVENTO SEKMADIENĮ, tai džiaugsmo sekmadienis, pagal lotyniškąją tradiciją vadinamas Gaudete. Apie džiaugsmą kalbama pirmuose dviejuose Šv. Rašto skaitiniuose. Evangelija akcentuoja širdies atsivertimą, be kurio neįmanomas džiaugsmingas Išganytojo laukimas.

 

     –  IV GAVĖNIOS SEKMADIENĮ (Laetare)  (žiūrėti…)     

___________________